Kalnuotas ir spalvingas turas dviračiais Balkanuose (II dalis)

Saulėtos akimirkos Juodkalnijoje. Nors nedrąsiai galima buvo tikėtis, vis tik nekalbėjome apie tai, kad debesys gali būti susikaupę tik Kosovo pusėje, o persiritus į kitą, orai pasikeis. Mūsų laimei taip ir atsitiko. Vos tik įvažiavome į Juodkalniją, akimirksniu prasisklaidė storas sluoksnis debesų ir nušvito ryški saulė, tuo pačiu leisdama pasidžiaugti nuostabia kalnų panorama.

Turbūt daug praradome Kosove, nes kildami rūke nematėme nieko išskyrus baltą sieną prieš save. Tuo tarpu čia atsivėrė snieguota viršukalnių panorama su žemiau apaugusiomis eglių giriomis, o dar žemiau gelsvai žaliomis pievomis. Tiek kartų sukiojomės serpantinais 90, 180 laipsnių kampais, kad visai susisuko galva ir buvo sunku pasakyti iš kurios pusės atvažiavome. Kur pažvelgsi visur buvo tik kalnai. Dėl to sugebėjome prieš pat Rožaje 10 km nuklysti į Serbijos pusę. Prasidėjo tingi popietė. Tai nereiškė, kad išsidrėbėme kur nors pievutėje su šiaudu dantyse ir skaičiavome debesis. Tiesiog kartais keliaujant pasitaiko tokių momentų, kad esi viskuo patenkintas - nepavargęs, sotus, oras geras, rodos skubėti nėra kur, riedasi be pastangų. O jei dar ausinuke kokia nors įkvepianti melodija suskamba. Taip man ir atsitiko šioje distancijoje iki Berane. Nors ir vėl kilome aukštyn, tiesiog atsilikau nuo kompanijos ir važiavau vienas mėgaudamasis šia akimirka džiovindamas striukę ir batus. Pakilus į 1300 metrų ir vėl kelias vedė žemyn iki 700 metrų. Leidžiantis pristabdyti vertė tik noras kuo ilgiau taip mėgautis tokiu momentu. Be abejonės supratau, kai tai bus tas vaizdinys, su kuriuo susiesiu savo atsiminimus apie šią kelionę, nes jame viskas buvo taip idealu... 

Geromis emocijomis mėgavosi ir kiti bičiuliai, tad būdami tokio pakylėto ūpo, nusprendėme šturmuoti dar vieną kalnų perėją, pasirenkant ne pagrindinį lengvesnį kelią per Mojkovač, o sunkesnį regioninės reikšmės per Andrijevica. Na ir vėl nuo 700 metrų turėjome pakilti iki 1600. Aplink Andrijevica prasidėjo įvairūs vasarnamiai kalnų tarpekliuose. Kuo labiau kelias ėjo aukštyn, tuo tų namukų vis mažėjo, tačiau sklypai darėsi vis didesni, o statiniai kiek prabangesni. Serpantinai buvo itin aštrūs. Tik pakyli aukštyn ir vėl turi apvažiuoti bene pusę kalno, iki kito posūkio. Man iki perėjos prireikė apie poros valandų. Buvau gerokai išsunktas, todėl pasinaudodamas proga, kad kiti dar kilo, atsiguliau ant suoliuko su vaizdu į slėnį. Šį kartą jau iš tikro pasiėmiau šiaudą į dantis ir gulėdamas suskaičiavau plaukiančius debesis. Už valandėlės pradėjo temti. Leisdamiesi dar stabtelėjome nusifotografuoti Kučki Kom (2487 m) matomos viršukalnės fone ir tuoj pat vėl prapliupo lietus. Stengėmės skubėti, nes tiksliai dar nebuvo aišku kur rasime nakvynę. Buvome vieni, visi žmonės tarsi išmirę. Šalti lietaus lašai varvėjo veidu ir toliau per kaklą patekdavo po striukė. Kojų antbačiai eilinį kartą patvirtino jau anksčiau kilusias abejones, kad jie gali padėti pirmoms 5 lietaus minutėms, o toliau, kaip kempinė, pradeda gerti vandenį. Gerai tik tai galbūt, kad kažkiek sulaiko vėją, tai nėra važiuojant taip šalta. Lietaus kelnes buvau pamiršęs namuose, todėl savo kojoms negalėjau pasiūlyti nieko kito "išskyrus kraują, darbą, prakaitą ir ašaras". Aimanuojantiems kojų raumenims, klausiantiems "koks mūsų tikslas?", aš atsakinėjau cituodamas Vinstoną Čerčilį: "Pergalė! Pergalė bet kuria kaina, pergalė neatsižvelgiant į nieką, pergalė, kad ir koks ilgas ir sunkus būtų į ją kelias". Ir jie vykdė mano komandas, paklusniai pakaitomis vis spausdami ir traukdami pedalus žemyn-aukštyn. Aš tuo tarpu, kad būtų šilčiau niūniavau vieną iš tų linksmų dainelių "atnešk man stiuardese viskio, kol mes dar neaukštai...". Taip pasiekėme Mateševo, bet paaiškėjo, kad čia viso labo pašto pastatas ir kelios trobos, todėl užsidėjome žibintus ir išmynėme toliau į Kolašin. Tai buvo pirmas potyris Juodkalnijoje minti naktį, per lietų kai kur įvažiuojant į 1km ilgio neapšviestus tunelius. Laimei, kad šį kartą visi pasirūpinome tinkamu apšvietimu. Ir štai, įveikę 143 kilometrus, ~2750 metrų pakilę vertikaliai ir dar ~2350 metrų nusileidę vertikaliai mes pasiekėme Kolašin. Pirmiausia radome prabangų viešbutį su SPA. Ko gero būtume sutikę sumokėti 80 eurų už nakvynę ir rytoj turėję poilsio dieną su procedūromis, jei jos nebūtume iššvaistę Kosove. Teko ieškoti kito varianto ir netrukus miestelio centre radome dviratininkams draugišką viešbutuką su tinkamesnėmis sąlygomis. Vieno dviračio leidžiantis nuo kalno lūžo stipinas, tai viešbučio administratorius netgi iškvietė mobilų meistrą, kuris sekmadienio vakare atliko remonto darbus. Fiziškai tai buvo sunkiausia kelionės diena. Šiaip ne taip nužingsniavome 200 metrų iki restorano pavalgyti, o grįžę tiesiog užsnūdome krėsluose, taip ir neparagavę Juodkalnijos alaus.  

Keliaujame į Podgoricą

Rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Kolašin atsivėrė visu savo gražumu. Nors tai ir nedidelis miestelis, tačiau populiarus tarp įvairių sporto šakų turistų. Jis yra 950 metrų aukštyje, todėl čia apylinkėse yra nemažai slidinėjimo trasų. Pavasarį atvyksta raftingo mėgėjai. Visur pilna informacijos apie įrengtas kalnų dviračių trasas, galimybę žvejoti, turistauti. Neseniai įrengtas minėtas SPA. Akivaizdu, kad kitokios veiklos miestelis nelabai vysto, todėl pagrindinis tikslas kaip ir mūsų Druskininkų - užsitikrinti patikimą turistų srautą visus metus. Miestelis sutvarkytas, aptarnavimo lygis tikrai neblogas, žmonės svetingi. Manęs neapleido vis nuojauta, kad esame ne Juodkalnijoje, o Čekijoje. Gaila, bet turėjome išvykti. Apie 15 kilometrų teko grįžti tuo pačiu keliu iki Mateševo, nes pasirinkome vėl važiuoti per kalnus vaizdingu maršrutu, o ne pagrindiniu keliu. Vingiavome šalia upės vagos slėniais ir po truputį kilome. Vėl dominavo tik vasarnamiai ir sodai - jokių ūkininkų ar kaimiečių. Ir tai gana logiška, nes iki Podgoricos mažiau nei 100km. Kaip pas mus populiaru turėti sodybas prie ežerų, taip čia jos populiarios kalnuose. Prieš kelias dienas pametėme žemėlapį ir tiksliai nežinojome kur pakilimai, kur nusileidimai, todėl gana lengvai pasiekę 1300 metrų ir sustoję perėjoje nustebusiai vienas kito paklausėme "viskas?!" Ir taip, tai buvo beveik viskas. Dar nežymus 200 metrų nusileidimas bei pakilimas 100, o toliau jau visą laiką žemyn - nuo 1200 iki 80 metrų. Kur tik akys užmatė į Podgoricos pusę buvome aukščiau visų. Vienoje pusėje stūksojo uolėti kalnai, kitur šiek tiek snieguotų viršūnių, bet jokių užuominų, kad kažkur čia knibžda gyvenimas. Smalsus jausmas, kai aplink matai vien tik negyvenamas uolas, o gps rodo, kad kažkur čia netoli turi būti sostinė. Vis bandai spėlioti kaip ir kur čia tas kelias eis horizonte. Eilinį kartą leidomės labai smagiai ir techniškai apie 20km. Buvo labai daug įvairaus staigumo posūkių su išgaubta vidine trajektorija. Dėl to galėjome važiuoti gerokai pasvirus ir ne taip ir stipriai stabdant. Privažiavome tarpeklį, per kurį nutiestas aukščiausias Europoje ir antras pagal aukštį pasaulyje Mala Rijeka geležinkelio viadukas. 1973 metais pabaigto viaduko aukštis siekia 200 metrus, ilgis 498 metrai. Jis yra geležinkelio jungties Baras - Belgradas dalis. Įspūdingas statinys, stilingas ir labai gerai įsiliejantis į gamtovaizdį. Netrukus išvažiavome ir į pagrindinį kelią, vedantį į Podgoricą, o už kalno pasimatė ir pirmieji miesto kontūrai.  Įvažiuojame į Albaniją Sienos kirtimo procedūra šiek tiek užtruko dėl susidariusių eilių (vis dvejojame ar lysti pirmiems aplenkiant visus automobilius, ar stovėti bendroje eilėje), bet iš esmės jokių nesklandumų nebuvo. Pasieny verda gyvenimas vyksta įvairios derybos, rėkavimai - visi kažką daro, kažkur vaikšto. Nutolus nuo sienos vėl pasidarė ramiau važiuoti. Geras ir platus kelias tęsėsi šalia ežero. O tarp mūsų ir jo dar buvo įvairios gyvenvietės, apaugusios įvairiais žaliuojančiais medžiais ir gėlių krūmais. Atsistojau į eilės (važiavimo būdas, kai iš paskos sekantys dviratininkai naudojasi oro maišu) priekį ir likusius 25 kilometrus vedžiau kolegas iki Škoderio miesto. Šią dieną nuvažiavome apie 136 km. Vakare su mumis susitikti iš Tiranos atvyko dar vienas bičiulis - Albanijos parasparnių klubo ir oreivystės prezidentas Alket. Jis taip pat ir žymus albanų fotografas, išleidęs ne vieną fotoalbumą (Albania from the air, Azerbaijan from the sky, Kosovo from the air). Tai kažkas panašaus į mūsų Neregėtą Lietuvą, tik skiriasi fotografavimo būdas - visa tai užfiksuota skrendant parasparniu. Alket ko gero buvo labiausiai pamišęs dėl parasparnių sporto, nes per visą vakarienę sunkiai sekėsi pasikalbėti apie ką nors daugiau kaip skraidymas. Žmogus visiškai pasinėręs į savo hobį. Nuo 1993 metų užsiimantis tuo pats, dar organizuoja čempionatus Albanijoje, Kosove, pats aktyviai dalyvauja juose. Bendradarbiauja su Albanijos turizmo ministerija, kuria video klipus apie skraidymą, oficialiai atstovauja Ozone vardo prekes, dirba su Red Bull ir t.t. Malonu matyti tokius žmones, kurie tiesiog dega energija ir entuziazmu dėl savo veiklos. Supažindinant skaitytojus su Albanija dar galima paminėti keletą faktų. Iki 1992 metų nuo II pasaulinio karo pabaigos buvusi komunistinė šalis paskutinius dešimtmečius siekia tapti pilnaverte demokratiška europietiška šalimi. Ji yra NATO narė ir ko gero čia vienas didesnių panašumų su Lietuva, kad po įstojimo sistemingai pradėjo mažinti karinį biudžetą. Tiesa, vienais metais prieš krizę 2% buvo pasiekti. Albanija nėra ES narė, bet labai nori ja tapti. Visur jau kabo Europos Sąjungos vėliavos, o turbūt ir patys puikiai suvokia, kad tam įvykus atsivertų neįtikėtinos galimybės kiekvienam šalie gyventojui. 70% teritorijos sudaro sunkiai pasiekiami kalnai ir tai turbūt dar viena iš priežasčių, kodėl šį agrarinė šalis išlieka viena skurdžiausių Europoje. Vienas didžiausių projektų yra realizuota autostrada į Kosovą (kuria mes vykome į Kukes). Gražu, bet to ne gana. Pramonės praktiškai nėra, o augančios pajamos yra daugiausia iš turizmo. Dėl to šalies pajūrio miestai, galintys pasiūlyti gražius paplūdimius, nebrangų pragyvenimą ir maistą, neriasi iš kailio visaip viliodami turistus iš užsienio. Ir jiems tai sekasi, italų, kuriuos čia taip myli, vis daugiau ir daugiau. Štai ir mes čia keliaujame. Dar sklinda kalbos apie ketinimą kartu su Juodkalnija ir Kroatija ant Škoderio ežero kranto statyti atominę elektrinę, tačiau šį projektą labai riboja biudžetas ir kol kas tai tik kalbos.  

Dar vienas išbandymas ir keista nakvynė Kukes

Šiai dienai turėjome ambicingų planų nuo 100 metrų pakilti į 1300, tada nusileisti iki 300 aukštyje esančio Kukes miesto, Šiaurės Albanijoje. Jautėmės gerokai apšilę kojas, kad galėtume sudoroti tokias perėjas. Atvirai sakant, mes jų per daug ir nebevengėme, nes mūsų pagrindinis prioritetas renkantis kelią buvo maršruto vaizdingumas. Jeigu žemėlapyje tam tikras kelias pažymėtas žalia linija, tai jis jau mūsų akiratyje. Taip buvo ir su šiuo - senuoju prekybos keliu tarp Adrijos ir Kosovo. Deja, tik išvykus iš Škoderio pasimatė, kad kur tik pažvelgsi visur lietaus debesys. Kol kas nelijo, tad nusprendėme važiuoti. Po valandėlės pasiekėme Vau I Dejes ir čia reikėjo nuspręsti ar sukame į kalnus link Puke. Lašnojo, o kalnuose akivaizdžiai lijo. Išsitraukiau ir dvidešimtą kartą patikrinau orų prognozę. Ir valandinė ir palydovinė vizualizacija rodė tą patį - lietus visame regione nuo Belgrado iki Atėnų. Nebeliko jokios prasmės, kankintis kalnuose per lietų, todėl pasukome link Lezhe, su mintimi, ten atvykus sugalvosime ką daryti toliau (pvz. jei nelis važiuoti dviračiu arba autobusu į Burrel). Vos tik pradėjome važiuoti kalnų papėde, pamatėme nuo Adrijos jūros ateinančią lietaus sieną visame horizonte kiek tik akys mato, todėl pradėjome dairytis vietos sustoti. Kaip tyčia, jokios gyvenvietės, tuo labiau kavinės taip ir neradome iki mus pasiekė šis nemalonus dušas. Sparčiu tempu yrėmės vandeniu vingiuodami šlaitu ir sau įtikinėdami, kad "jau už šio posūkio būtinai rasime kur pasislėpti". Pravažiavę penkis tokius posūkius radome Hajmel kaimelį, o pradžioje jo nedidelę kavinukę. Sustojome. Tai buvo toli nuo to suvokimo mes įsivaizduojame kavines - nedidelė 2 stalų patalpa dažyta melsvai. PPrie vieno iš stalų sėdėjo trys murzini kaimiečiai ir gerdami arbata bei traukdami vieną po kitos tiršto dūmo cigaretes kažką intensyviai diskutavo. Kitas staliuką užėmėme mes. Už baro dirbo 14 metų vaikinukas, kuris gliaudydamas saulėgrąžas žiūrėjo televizorių. Šiam baro šeimininkui buvo suteikta dviguba atsakomybė - ne tik čia svečius vaišinti, bet ir už sienos esančią parduotuvę prižiūrėti, tad jis vis laikas nuo laiko dingdavo. Pasirinkimas buvo nedidelis - arbata, alus, rakė. Lietui nesiliaunant per porą valandų paragavome visko po truputį. Kiekvieną kartą išėjus į lauką apsižvalgyti vaizdas atrodė vis liūdnesnis. Pradrąsėję nusprendėme, kad jau pakankamai gerai mokame albaniškai, todėl dar pasitelkdami pirštų pagalbą pradėjome komunikuoti su vis dar tebesėdinčiais kaimiečiais. Klausėme ar čia kaip nors galima gauti transportą, kuris mus nuvežtų į miestą. Kaimiečių bendruomenė greitai tarpusavy aptarė šį klausimą ir toliau sekė eilė skambučių draugui, draugo draugui, draugo pusbroliui, kol galiausiai pasakė "15 minučių, sere". Ir iš tikro, už gero pusvalandžio mūsų atvyko didelis mikroautobusas - Mercedes. Prasidėjo kainos derybos. Buvome paprašyti 40 dolerių, galiausiai sutarėme dėl 25 eurų. Mūsų derybų ir išvežimo procedūros iš pakampių pasižiūrėti sugužėjo dar tuzinas kaimiečių - akivaizdu, kad turistai dažniausiai važiuoja keliu per kalnus, o ne čia. Pasiekėme Lezhe, o lietus toliau merkė be prošvaisčių, todėl pradėjome komunikuoti dėl tolimesnio keliavimo autobusiuku. Per Burrel į Peshkopi mus vežti atsisakė, nes tai kalnų kelias (5 valandos automobiliu), tad liko viena pusė - Kukes. Važiuodami supratome kas yra albaniškas vairavimas. Šie žmonės turi keistas automobilio lenkimo tradicijas. Nesvarbu, nes jei priekyje yra automobilis, vieni kitus lenkia nuolat. Kadangi dažniausiai priekyje yra automobilis (nes eismas didelis), tai įpusėję manevrą jie pradeda lenkiamąjį spausti arčiau dešiniojo krašto, kad pastarasis sulėtintų ir užleistų arba tiesiog priimtų į juostą lenkiantįjį. Kai tokiu būdu mūsų mikroautobusas išvažiavo lenkti kito, puikiai matydamas atvažiuojantį iš priekio sunkvežimį, tai tuo metu kiekvienas garsiai keikėmės savo kalba. Tuo tarpu mūsų vairuotojas be emocijų vos tik šiek tiek įsiveržė į priekį, prispaudė savo auką prie krašto, apsikeitė papypsinimais ir nurūko. Iki pirmos sankryžos, kuri buvo už kilometro, o ten jau reikėjo pasukti. Nesuprantama rizika ir viso to prasmė. Po tokio streso apėmė mieguistumas, tad visi lūsžome valandėlei ir pabudome jau prie Kukes. Stebuklingai čia nelijo. Buvo vėjuota, šalta, bet sausa. Suradome viešbutį pavadinimu Amerika. Tiek eksterjeras, tiek interjeras padarė absoliutų įspūdį. Neįsivaizduojamas kičas. Lauke pasitiko nykštukai laikantys žibintus, vandens malūnai su putojančiu vandeniu, įvairios kitos iš vielos išlankstytos kompozicijos, blizgučiai. Viduje įvairaus dizaino mediniai, odiniai baldai, gyvūnų ragai, neoninės amerikietiškos lempos ir t.t. Ne prastesnis buvo ir baras esantis 6 aukšte. Įvairūs šviečiantys gaubliai, cinkuotos skardos lankstiniai, led lemputės. Ant pačio stogo įrengtas apžvalgos bokštelis, kelios pasenusios jacuzzi vonios. Pasivaikščiojome po miestuką ir greitai grįžome atgal. Nebuvo jauku, nes visi atpažino užsieniečius ir įtartinai atrodantys jaunuoliai pradėjo sekioti iš paskos. Vėliau perskaičiau, kad Kukes pagal nusikalstamumą Albanijoje pirmaujantis miestas. DDarbo čia nėra, jaunimo daug, todėl vagystės, plėšimai dažnas atvejis. Tame pačiame viešbutyje prie įėjimo visą parą vaikšto perimetrą saugantis apsauginis, šalia ginklų parduotuvė. Apie 12 nakties staiga visame mieste taupumo sumetimais išjungiama elektra ir po vidurnakčio Kukes paskendo tamsoje. Nejaukią tylą po akimirkos perskrodė tolumoje kur ne kur pasigirdę dyzeliniai elektros generatoriai. Tiesiog idealios sąlygos ilgapirščiams. Laimei, ryte savo dviračius radome. Dėkui visą naktį budėjusiam apsaugos darbuotojui.  

Kelionė pas kalniečius

Palikome šį keistą miestą papusryčiavę ir pradėjome iškart kilti į kalnus. Pirmuosius metrus į viršų sekėsi sunkiai rinkti, tačiau pasikėlus iki 1000 metrų pradėjome važiuoti daugiau mažiau stabiliai - truputį nusileidi, truputį pakyli. Šonuose matėsi kalnų tarpekliai, o šalikelėse išilgai palei kelią buvo pristatytos gyventojų trobos. Kadangi kitaip neįmanoma statyti tik išilgai, tai tokios gyvenvietės tesėsi be pabaigos. Laisvesniuose lygiuose pievos ploteliuose piemenys ganė avis ir keistai nužiūrinėjo pravažiuojantį mūsų sąstatą. Kur ne kur buvo ir kaimo mokyklų, iš kurių priešpiet pertraukos metu pabiro pulkai mokinių. Ir jie pradėjo mus sveikinti, mojuoti, pulti ant kelio ir šaukti "Hello". Atsakydavome tuo pačiu ir toliau iššiepę dantis kildavome įkalnėn. Ant vieno kalno šlaito radome parduotuvėlę ir vienbalsiai nusprendėme, kad jau metas atsigerti ko nors gaivinančio. Mus tuoj pat apspito būrys vietinių. Kas padėjo apsipirkti, kas uždavinėjo klausimus apie mūsų tikslą ir kilmę, kas tiesiog kampe stovėjo ir ramiai viską stebėjo. Stebuklingai mums pavyko visai neblogai susikalbėti angliškai. Galbūt prie to yra prisidėjęs ir dar vienas žmogus, kuris už minutėlės atvyko automobiliu. Sklandžiai pasisveikinęs jis taip pat pradėjo mus kalbinti. Pasirodo, jis yra gyvenvietės mokyklos anglų kalbos mokytojas (galbūt ir kitus gyventojus apmokė). Tradiciškai pasiklausėme apie toliau kelyje mūsų laukiančius iššūkius ir įspūdžius ir susiruošėme išvykti. Čia aš norėčiau grįžti prie temos, kurią šiek tiek buvau palietęs pasakojimo pradžioje - šiukšlės. Ypatingai gražiame šiame gamtos kampelyje jos buvo bene vienintelis faktorius, kuris trukdė džiaugtis laukine gamta. Niekur kitur jų tiek daug nematėme, kiek čia. Važiuojant vienu kalno šlaitu, puikiai matydavosi kitame prie tolimesnių gyvenviečių tiesiog nuo kalno pilamos žemyn įvairios atliekos. Sunku buvo suprasti kaip taip daroma, kol prie tos pačios parduotuvės man išgėrus skardinę, ieškojau kur ją išmesti. Paslaugus bedantis senukas pribėgo prie manęs ir rankos gestu parodė, kad duočiau jam tą šiukšlę. Pastvėręs pastarąją jis pribėgo prie šlaito ir švyst plačiu mostu paleido ją žemyn. Tada atsisuko ir kaip mažas vaikas padaręs gerą darbą, šypsodamasis pradėjo linksėti galva, tarsi sakydamas "matei? geras, ane?!", laukdamas kol aš jį pagirsiu. Šyptelėjau ir nuėjau arčiau jo pasižiūrėti, kas ten žemiau. O ten buvo visos grožybės... Toliau važiuodamas vis svarsčiau apie šiukšlinimo problemą ir taip besielgiančius žmones. Kokie jų motyvai? Argumentai? Galbūt tikimasi, kad numetus nuo kalno, šiukšles nuneš vanduo (jei taip, tai bent iki vandens reiktų damesti)? Ne kartą ir vėliau matėme ir ne tik šiame regione, kai žmonės eidami keliu valgo traškučius ir tuščią maišelį tiesiog meta po kojomis, važiuodami iš automobilių paleidžia butelį, kitus nebereikalingus daiktus. Akivaizdu, kad problema yra didelė, tik nuo ko pradėti ją spręsti. Važiuodami toliau mes dar pakilome iki 1300m, o artėjant link Peshkopi pradėjome leistis. Gyvenvietėse vis daugėjo kaimiečių ir kiekvienas vis šaukė "Hello!", kitus mažiau aiškius žodžius ir mojavo ir palaikė kiekvienoje įkalnėje, patys puikiai suprasdami kaip sunku tokius kalnus įveikti savo jėgomis. Buvo malonu atsakyti šypsenomis ir pamojavimais. Įvažiavus į Peshkopi centrą dėmesys dar patrigubėjo. Mikliai susiradome restoraną ir sustojome papietauti. Buvo vėlyva popietė ir šauniai prisikirtę salotų, spagečių ir šokoladinį desertą (mat šiandien vieno iš komandos narių gimtadienis), tingiai išvertę pilvus laukėme įkvėpimo antram dienos startui. Dienos pagrindinis darbas buvo atliktas, o buvo likę tik sienos kirtimo procedūros ir 25 km lygumomis iki Debar. Neužtrukome niekur, tad po geros valandėlės buvome jau Makedonijoje.

Netikėtos pažintys Debare

Važiavome vienui vieni Debar priemiestyje šiukšlių nuklotais laukais, kai staiga iš kažkur mus pasivijo vyrukas su itališku plento dviračiu. Smulkutis, apsirengęs džinsais ir raudonu Adidas treningu bei Converse sportbačiais jis mus aplenkė ir už puskilometrio sustojo. Kol privažiavome, užsimezgė pokalbis. Užklausėme dviračių remonto dirbtuvės (vėl vieno dviračio lūžo stipinas). Akimirką pamąstęs, jis pasiūlė sekti iš paskos ir nurūko tokiu pačiu dideliu tempu kaip mus lenkdamas. Važiavimas jo buvo daugiau efektingas, bet tikrai neefektyvus - centre demonstratyviai kraipėsi į šonus nardydamas tarp automobilių, staigiai stabdydavo, tada vėl spurtuodavo. Taip privažiavome parduotuvėlę, kurioje be visų kibirų, grėblių, trąšų augalams šalia stovėjo ir keletas motorolerių bei dviračių. Mūsų sportininkas greitai iškvietė pardavėją įvertinti gedimo sudėtingumą ir pradėti remontuoti. Pastarasis pakraipė galvą ir pradėjo ardyti. Deja, bet žinios kaip remontuoti baigėsi nuėmus dviračio ratą. Tam, kad pakeisti galinio rato stipiną, reikia nuimti žvaigždžių bloką, to nežinodamas ir turėdamas tik penkiakampių raktų komplektą, jis dar bandė su jais kažką padaryti, kol galiausiai pasidarė baisu, jog po to išvis bus nebeįmanoma atgal surinkti. Akimirksniu prisirinko žiūrovų, kurių tarpe atsirado ir 16 metų vaikinukas su draugu gana gerai kalbantis angliškai. Jis tik patvirtino mūsų įtarimus pasakydamas - kad šis meistras tikrai nieko nesuremontuos, o greičiau sulaužys. Dar pridūrė, kad jis turi Trek 9700 ir šio dviračio remonto nepatiki niekam šiame mieste - visada veža į Skopję. "Jeigu norite, palydėsiu iki kitos parduotuvės, kur galbūt meistras turės raktą" - pridūrė jis. Nuėjome kartu pažiūrėti, bet nieko neradome tinkamo, tad nusprendėme neberemontuoti ir eiti į viešbutį. Tas pats naujasis bičiulis, vardu Blini, palydėjo mus iki viešbučio ir pasisiūlė, kad jeigu norėtume, jis po valandos gali vėl čia ateiti ir aprodyti mums miestą. Taip ir sutarėme. Blini mus nuvedė prie seniausios miesto mečetės, vėliau pasikėlėme šiek tiek aukščiau iš viršaus pažiūrėti į temstančią miesto panoramą. Toliau nukeliavome iki seniausio turkiškais motyvais dekoruoto namo, kuriam daugiau kaip 200 metų (taip, gana nedaug). Mums buvo liepta palaukti, kol Blini pakvietė iš šalia esančios juvelyrikos parduotuvės kitą vyruką, kuris papasakojo, kad šis namas priklauso jo šeimai. Jie įsigijo jį prieš kurį laiką ir restauravo. Šis namas taip pat pavaizduotas ant makedonietiško dinaro. Sužinojęs, kad mes iš Lietuvos vyrukas dar labiau prakuto ir pradėjo pasakoti, kad studijavo Amerikoje, vėliau persikėlė į Šveicariją, kur susipažino su lietuve Margarita, su kuria iki šiol susirašo. Dar jis nuvedė parodyti savo garažo kur stovėjo naujutėlis gražutis Ducati Diavel, nedaug važinėjasi šeimininkas, bet matėsi, kad juo labai didžiuojasi. Vienam mūsų bičiuliui užsiminus apie planus rugsėjį čia vėl grįžti motociklais, jis pasiūlė būtinai užsukti čia dar kartą arbatos. Palikę senąjį namą lėtai žvalgydamiesi grįžome į viešbutį. Atsisveikinome su Blini ir nuėjome vakarieniauti. Į viešbutį nakčiai taip pat atvažiavo dar du anglai. Plentiniais dviračiais jie mina iš Štutgarto į Stambulą. Vienas jų daug ir dažnai keliaujantis su retro plentiniu dviračiu, kitas tiesiog avantiūristas sugalvojęs prastumti taip laiką. Neseniai metė darbą ir vienintelis dalykas ko dabar laukia, tai Premier lygos finalo tarp Liverpulio ir Mančesterio. Labai džiaugėsi, kad jau po kelintos dienos mynimo 120km nuvažiuoja be didesnių problemų.

Lietingas turas atgal į Albaniją

Akimirkai buvo liovėsi lyti, tad išvažiavome su viltimi likti sausi. Po 10 minučių vėl pasivijome debesį ir iki Struga tęsėsi lietus. Nors šis kelias buvo jau kartą važiuotas ir kilo aukštyn, tačiau kažkaip labai gerai mynėsi. Likus dešimčiai kilometrų dviese išvis atitrūkome ir spausdami 30-35km/h į įkalnę sparčiai artėjome prie Struga. Staiga mus lenkiantis automobilis lenkdamas pradėjo pypsinti. Viduje pamatėme mūsų jaunąjį bičiulį Blini! Jo tėtis už kelių šimtų metrų sustojo visa šeima iššoko pasilabinti su mumis. Pasirodo Blini su draugu buvo dviračiais atvažiavę 8 ryto prie viešbučio su dviračiais ir mūsų laukė norėdami palydėti mus. Neradę mūsų pagalvojo, kad pavėlavo. Ir čia mus pamatė visai atsitiktinai, važiuodami apsipirkti į Ohrid. Mama, anglų kalbos mokytoja, papasakojo, kad Blini vakar visą vakarą pasakojo apie sutiktus turistus, kad jai pačiai buvę įdomu kas mes tokie. Tėtis pavaišino žemės riešutais. Akivaizdu, kad jaunėliui padarėme didelį įspūdį. Kas žino, galbūt po kelių metų vedamas matyto pavyzdžio ir pats ryšis taip keliauti. To jam ir palinkėjome. Startavę gerokai vėliau nei įprastai šiek tiek buvome išsimušę iš ritmo. Rodos tik vos pamynėme, o jau ir valgyti norėjosi. Galvojau, kadangi jau praradome keletą valandų tai stosime nakvoti Struga, tačiau pasiviję draugai pasakė "move on!" Pasirodo čia man vienam kažkaip susišvietė, kad keičiame savo planą. Taip nestabdydami ir pasukome vėl į Albaniją. Iki jos reikėjo pakilti 10% kalva, o 1000m aukščio pasienyje radome dideles eiles automobilių. Šlapi ir sušalę nebestovėjome su visais, o drąsiu žingsniu užlindome priekyje. Kažkoks graikas su mersedesu dar bandė mus aplenkti, tačiau pasienio darbuotojas greitai paliepė jam grįžti į savo vietą. Ir vėl prasidėjo lietus. Pavažiavome kelis kilometrus - debesys plaukia kaip jūroje, vėjas nežmoniškas, o per šlapius drabužius dar labiau košia. Sustojome pirmoje Bistro kavinėje papietauti ir sušilti. Pro langą valgydami matėme ir lietaus, ir sniego šuorus. Labai nesinorėjo išvažiuoti, bet mūsų laukė Korča, o iki jos dar gabalas kelio. Toliau mums reikėjo iš viršukalnės nusileisti žemyn iki pat ežero pakrantės ir iki Pogradec miesto važiuoti albaniškąja ežero puse. Nors maršrutas buvo labai gražus, tačiau vėl šiek tiek nepasisekė, nes šis kelias kaip tik buvo remontuojamas - visa sena danga nulupta, o ant žvyro ir akmenų telkšojo didelės ką tik buvusio lietaus balos. Prie to prisidėjo dar ir intensyvus eismas, kai pravažiuojančios mašinos vis taškydavo mus purvu. Po kurio laiko supratome, kad saugotis beprasmiška, tad tiesiog atsidavėme purvo malonumams ir mynėme dairydamiesi į ežerą. Ežero pakrantė buvo mažai apgyvendinta. Čia pat kelias, čia pat vanduo. Kas kilometrą šalikelėje stovėjo žvejai, pardavinėjantys savo laimikį. Kas kaip įsirengęs - vienur tiesiog fotelis po atviru dangumi, kitur matosi verslininkai sutvėrę šiokią tokią prekybos pašiūrę, bet didžioji dalis tiesiog stovėjo šalikėlėje ir mojuodavo žuvimis į visas puses ją siūlydami. Ir mums pasiūlė. Įdomu, kaip jie įsivaizduoja, kad bet kuris iš mūsų dviratininkas ją po to vešis. Turbūt po paranke, arba krepšyje... :) Pasiekus Pogradec supratome, kad jei minsime į Korčą, teks važiuoti naktį. Dar laukė vienas pasikėlimas kaip tik už miestelio, tad sutarėme, jog jeigu rasime kas veža, užbaigsime dieną autobusiuku. Ir taip centre be didelių problemų radome išrikiuotus mikroautobusus, pasiruošusius vežti kur tik mums reikia. Tiesą sakant, labai patogus toks susisiekimas - nereikia nei laukti autobusų, vykstančių pagal tvarkaraštį, nei grūstis su kitais keleiviais - susitarei ir važiuoji. Vairuotojas netgi dar stabtelėjo prie parduotuvės, kol nusipirkome kelionei po buteliuką alaus. Vienintelis galbūt minusas būtų, kad dviračiams šiame automobilyje buvo labai mažai vietos. Vairuotojas visiškai neturėjo jokio supratimo, apie tai, kad gali ką nors nulaužti, tad po kelių jo bandymų tiesiog pagrūsti, patys atsargiai ėmėmės pakavimo.Vakare išėjome pasivaikščioti po Korčą. Puikus ir gyvas miestas. Visiškai kitoks nei buvo ankstesni lankyti. Pagrindinės gatvės naujai asfaltuotos, visur nemažai renovuotų bažnyčių, kitų pastatų, prabangių parduotuvių. Centre zuja minios žmonių. Išsirinkome vakarienei mėsos restoraną su daline savitarna - pats išsirenki mėsgalį ir šefas iškepa pagal pageidavimus.  

Diena trijose valstybėse

Išaušo paskutinis kelionės rytas. Ir štai, pagaliau praskleidus viešbučio kambario lango užuolaidas pamačiau giedrą mėlyną dangų. Orų prognozė skelbė, kad pagaliau po 9 dienų lietaus pagaliau turėsime visą dieną saulės. Susirinkome visi apačioje pakilios nuotaikos, papusryčiavome nelabai skanių pusryčių (buvo po vieną virtą kiaušinį su duona ir vandens) ir išmynėme. Nusitaikėme į Floriną, esančią Graikijoje. Sąlygos buvo labai palankios, tad su vėjeliu net nepajutome kaip atsidūrėme pasienyje. Graikijos pusėje pilna policijos autobusiukų. Vienas po kito jie važiuoja iki Albanijos sienos ir čia paleidžia nelegalus, bandžiusius patekti į Europos Sąjungą. Mums pavyksta patekti į Graikiją gana lengvai. Pareigūnai dviratininkams suteikia pirmenybe ir per daug nesikabinėdami greitai palinki gero kelio. Pasienio zona man visada atrodo romantiškai, nes įvažiavus į kitą šalį, pasijunti kitoje aplinkoje - kitas gamtovaizdis, aplinka (tas turbūt netiktų Lietuvos - Latvijos pasieniui). Štai ir čia, rodos buvo ir kalnų Albanijoje, ir panašių augalų, tačiau Graikijoje tos viršukalnės pasirodo kažkokios kitokios. Na ką jau kalbėti apie kitą - namus, automobilius, užrašus ir t.t. Šiek tiek nusileidome pakalnėmis, o tada pasirodė ženklai, įspėjantys apie meškas. Vėl pradėjome važiuoti aukštyn iki 1570 m. Tai buvo paskutinis rimtas kalnas mūsų kelionėje, todėl tuo pačiu ir mėgavomės juo, ir, aišku, darbavomės iš peties. Viršunėje įsikūręs Pissoderi slidinėjimo centras, keletas rimtų trasų, kėlimo technika - man kaip ne specialistui pasirodė gana solidi. Žinoma, šiuo metu laiku sezonas jau buvo pasibaigęs, tad sutikome tik keletą kemperių ir turistų kažką įnirtingai fotografuojančių iš augalų. Kitoje kalno pusėje apačioje matėsi Florina, o iki jos ilgas šlaitu vingiuojantis serpantinas. Leidžiantis vis kankino abejonė - priekinio rato guolis jau gerokai klebėjo, todėl ranka vis labiau norėjosi spausti stabdžius, kita vertus tas smagus greičio jausmas ir vidinis balsas vis kartojo - nestabdyk! Balansavau kažkur per viduriuką - retkarčiais pristabdydavau, o tada visu greičiu žemyn. Florinoje buvo minios žmonių - saulėta penktadienio popietė, daug aplink fontanus besibūriuojančio jaunimo, žaidžiančių vaikų. Papietavome užkandinėje ir pasukome į Makedoniją. Vėl siena, greita kirtimo procedūra ir paskutinės kelionės valandos. Sustojimas Bitoloje, na o iš ten jau tik 40 km iki mūsų galutinio finišo. Paskutinei atkarpai vėl buvau pasilikęs jėgų rezervą, tad spaudžiau kiek galėdamas - metas išsikrauti galutinai! Ir štai finišas! Simboliškai miestelio užrašą kirtome keturiese vienoje kolonoje - taip kaip ir pradėjome.  

Pabaiga

Per dešimt šios kelionės dienų nuvažiavome 1260 kilometrų. Bendras pakilimas vertikaliai siekia 14,26km., o nusileidimo - 14,86km. Pabaigai komanda susėdo tame pačiame Prilep viešbutyje pakelti po bokalą už sėkmingai įveiktą dar vieną kelionę. Kitą dieną palikome Balkanų kraštą ir išsiskirstėme kas kur sau, tuo tarpu aliuminio/anglies pluošto žirgai taipogi - kas į plovyklas, kas į taisyklas. Ačiū, kad skaitėte.