Sprintas dviračiu iki Gdansko ir atgal

Sukurta: Henrikas Baldauskas Kategorija: Kelionės Data: Šeštadienis, Sausis 30, 2016

Nors ir praėjo šiek tiek laiko, bet norėčiau aprašyti dar vienos kelionės įspūdžius. 2012 metų vasarą turėjau 7-8 laisvas dienas, kurias galėjau išnaudoti keliaujant dviračiu.

Dar prieš metus atgal buvau patyręs ilgadienių kelionių įspūdžius keliaujant vienam (tuomet iš Vilniaus pasiekiau Ventės ragą, Nidą, Klaipėdą. Ten teko baigti kelionę dėl techninių problemų), todėl dabar norėjosi pabandyti kur nors kitur, dar ilgiau, dar toliau. Taip ir atsirado planuose Gdanskas. Pabandyti jį pasiekti ir grįžti atgal. Važiavimo planas buvo paprastas - "ryti" kilometrus, nakvoti kempinguose ir vėl judėti toliau. Ankstyvą ir ūkanotą rugpjūčio rytą palikau savo automobilį Kalvarijoje, susidėjau daiktus ir išjudėjau. Tą dieną pavyko pasiekti Gizycko kurortinį miestelį. Gražiai įsikūręs tarp keleto didelių ežerų, tikras rojus būriuotojams. Jų buvo tikrai daug - ir jaunimas, ir vyresni - visi mėgavosi šia pramoga. Kitą dieną aplankiau Vilko irštvą. Nors paprastai neesu didelis muziejų, paminklų lankytojas, tačiau istorija mane visuomet domino ir dar prieš išvažiuojant buvau šiai vietai numatęs laiko. Rytprūsiuose buvę bunkeriai paliko gilius ir slogius prisiminimus. Sunku suvokti ką gali žmogus, tik gaila, kad ne visada tai panaudojama geriems tikslams. Iš vienos pusės norisi tokius dalykus pamiršti, iš kitos - "nežinantys istorijos yra pasmerkti ją kartoti". Vakare pasiekiau Olsztyn ir sustojau viename privačiame kempinge ant ežero kranto. Gavau dušą, kurio po antros dienos jau norėjosi. Tą dieną pabaigiau nuvažiavęs 150 kilometrų ir vakare gurkšnodamas alų vis svarsčiau apie Lenkijos dydį - antra diena pilnos kelionės, o iki tikslo dar daug kelio. Trečią dieną norėjau važiuoti labai greitai ir galbūt pasiekti Gdanską. Deja, padariau porą rimtų nuklydimų, kuriuose praradau nemažai laiko. Pirmiausia netoli Olsztyn susigundžiau trumpesniu žvyrkeliu, kuris iš pažiūros atrodė gana neblogas, o vėliau jau už Elblag paklydau tarp pelkynų. Pavadinau šiuos savo nukrypimus visišku džiazu. Per tiek savo kelionių jau pagaliau pradedu įsisavinti savo sukurtą esminę dviratininko keliautojo taisyklę - "jeigu kelias iš pažiūros neblogas, toliau bus blogiau. Žvyrkėlis nėra trumpesnė kelio alternatyva". Kaip ten bebūtų pavakare jau susipažinau su jūra Jantar kaimelyje. Na kaimukas toks kaip mūsų Šventoji, tokie patys poilsiautojai, pramogos ir aplinka. Pasivažinėjau ratu, apsistojau kempinge, pavaikščiojau prie jūros ir grįžau prie palapinės gaminti vakarienės. Šį kartą buvo pupelės su mėsa. Gavosi nelabai skaniai, bet energijos suteikė. Tik vėliau grįžęs sužinojau, kad visai šalia buvo Štuthofo koncentracijos stovykla. Gaila, vieną kitą valandą tikrai būčiau radęs ir šiai apžiūrai. Rytas išaušo gražus ir ankstyvas ir aš įprastu tempu susipakavęs daiktus išjudėjau į Gdanską. Šiandieną buvo minti nedaug kilometrų, tad važiavau su tokiu vidiniu pasitikėjimu ir ramybe, kad tikslas bus pasiektas (žinoma, dar reiktų grįžti, bet net jeigu kas ir nutiktų, tikslas (Gdanskas) vis tiek jau pasiektas :) ) Apie pietus atvykau į šį miestą. Susiradau kempingą, kuris buvo šiek tiek atokiau nuo centro. Palikęs daiktus išvykau pasižvalgyti. Prieš dieną buvo išsikrovusi mano spidometro baterija ir važiuoti buvo kažkaip nejauku. Taip pat vakar jau pajaučiau skausmus kojų achilo kuluose, sugalvojau, kad įtvarai man galėtų padėti. Greitai paieškojęs internete sužinojau, kad abu minėtus daiktus rasiu Decathlone. Tai taip mano maršrutas ir susidėliojo - ieškom supermarketo, pakeliui jei randam Mcdonalds kažkur, papietaujam ir vėliau apžiūrim centrą. Viskas taip ir pavyko. Dieną baigiau apžiūrinėdamas jachtas miesto krantinėje. Tarp begalės švedų, danų, rusų, vokiečių jachtų pastebėjau ir mūsų lietuviškąją"Lietuva" - Gdanskas yra gan dažnas Lietuvos būriuotojų maršrutas. Vakarui pasirinkau tokį sentimentalų praleidimo būdą - prie kempingo išeiti pamedituoti prie jūros besigrožint saulėlydžiu. Gamta mane tikrai tą vakarą apdovanojo įstabiais vaizdais - kaip toje dainoje Raudoni vakarai. Iš vakaro buvau apgalvojęs, kad siekiant išvengti didelio eismo išvažiuojant iš Gdansko, pabandysiu startuoti valanda anksčiau ir minsiu greitkeliais (iki pat miesto pakraščio nebuvo jokio normalaus dviračių tako ar bent asfaltuotos šalikelės, į priekį teko važiuoti balansuojant tarp automobilių ir smėlingo su stiklais takelio). Mano planas pasiteisino - pravažiavau miestu kaip tikras ponas - netgi Gdansko Jono Pauliaus II tiltą įveikiau važiuodamas viduriu kelio - visiškoje vienumoje :) Stebuklingai kojų lyg ir nebeskaudėjo. Sunku pasakyti ar padėjo įtvarai ar tai, kad šiek tiek pažeminau dviračio sėdynę. Kelias kartojosi, tad nekreipdamas per daug dėmesio į žemėlapius ir navigaciją ir besiklausydamas Džeko Londono "Rytas aušta" stūmiausi į priekį. Už šį savo lengvabūdiškumą kaip mat teko sumokėti dešimčia papildomų kilometrų. Užuot pasukęs link Elblag nukrypau į Malborko pusę. Grįžęs į reikiamą kryptį nedidelį apmaudą numalšinau suvaldyamas Mcdonalde didelį mėsainį su Coca Cola. Paprastai tokio maisto nevalgau, tačiau užsienyje tam padarau išimtis. Be to pastarųjų dienų krūvis tiesiog prašyte prašė būtent tokio maisto. Na kai per dieną išdegini 7000-8000 kcal, turbūt tai nėra labai didelė nuodėmė :) Būtent ši diena buvo ilgiausia mano kelionėje. Per ją iš Gdansko pasiekiau Olsztyną, kuriuos skyrė beveik 180km. Dėl nuovargio darosi sunku užmigti ir žemelė nebe tokia minkšta. Priešpaskutinė kelionės diena. Kad ir kaip beskaičiavau, įveikti 250km šiandien iki Kalvarijos man niekaip nebūtų pavykę. O po vakar maratono taip "ratai lipo prie asfalto", kad nusprendžiau sustoti Mikolajki nuvažiavęs 100km. Tai nebuvo blogas variantas, nes dar vienas kurortinis miestas įdomus pasižvalgyti ir pailsėti. Kempingas tvarkingas nors gana brangokas lyginant su tuo, ką buvau radęs anksčiau. Skyriau popietę pagulėjimui su knyga (Eric Hobsbawm "Kraštutinumų amžius"), o vakarop nuvažiavau prie ežero pasižiūrėti plaukiojančių jachtų ir pagurkšnoti alaus. Kempinge dar buvo keletas ilgadienių dviratininkų, bet deja jie nebuvo linkę bendrauti, tad vakarą užbaigiau snausdamas su horizonte girdimomis lenkiškomis bardų dainomis, sklindančiomis iš miestelio kavinės. Ryte ir vėl susigundžiau trumpesniu keliu per mišką. Daug apie jį galvojau dar vakare ir nusprendžiau rizikuoti. Šį kartą daugiau mažiau mano rizika pasiteisino - nieko blogo nenutiko. Ilgesnis miegas ir vakarykštė poilsio diena padėjo atsistatyti ir šiandien vėl galėjau minti dideliu tempu. Kartais man važiuojant 60-80tame kilometruose įsijungia antras kvėpavimas, kuomet pavyksta padidinti vidutinį greitį bent 5 km/h. Galbūt namų ilgesys lėmė, kad ir šį kartą vos tik padidindavau tempą, staiga pagalvodavau, kad dar turiu jėgų spustelti. Taip ir padarydavau. Kaimas keitė kaimą, miestas, miestą. Truputį tapau apatiškas jiems, nes rodėsi, kad viską jau pamačiau ir noriu greičiau namo. Popietę pasiekiau Suvalkus ir tuomet patikėjau, kad ko gero laimingai pabaigsiu ir visą savo kelionę. Jėgų nemažai buvau iššvaistęs prieš tai, todėl dabar angliavandenių trūkumas lėmė, jog pradėjau dažniau stoti, gulinėti. Na bet atstumas tikrai nebuvo didelis, todėl pusvalandis į vieną ar kitą pusę jau nieko nebelėmė. Ir štai pavakare vėl įvažiavau į Kalvariją. Nors ir nuvargęs, bet laimingas už poros valandų jau buvau Vilniuje. Per ne pilną savaitę man pavyko numinti 940 kilometrų.