Kalnuotas ir spalvingas turas dviračiais Balkanuose (I dalis)

Tai štai mes ir kelyje. Rytas buvo ankstyvas - jau nuo vidurnakčio buvo sunku užmigti. Galvoje vis sukosi įvairios mintys kaip ir kur važiuosime, ką sutiksime, ką pamatysime. Toks malonus jaudulys, kuris sunaikina trumpas miego valandas, tačiau kitą dieną jautiesi vis tiek žvalus, nes prasideda nuotykiai ir nėra kada snausti. Kelionei automobiliu buvome numatę dvi dienas. Popietę Bratislavoje susitikome su ketvirtuoju komandos nariu ir visi kartu vakare pasiekėme tarpinę stotelę - miestą Novi Sad, esantį Serbijoje. Sunkiai sekėsi rasti nakvynei tinkamą viešbutį (tiksliau būtų sakyti, bet kokį viešbutį), todėl besižvalgant centre, kaipmat prie mūsų prisistatė prorusiškų pažiūrų vietos gyventojas. Pažiūros puikiai matėsi iš tam tikrų elementų(Russia kepuraitė ir panašaus stiliaus marškinėliai, Tarybų Sąjungos himno melodija telefone). Pagyvenęs vyriškis išsiklausinėjo kas mes, ko ieškome bei sutiko mums padėti. Kol sukome kartu ratus automobiliu jis pasidžiaugė, kad kai kurie iš mūsų kalba rusiškai, kiti kurie nekalba - ne taip gerai, bet vis tiek draugai. Taip pat jis norėjo plačiau pasikalbėti apie Ukrainos įvykius, mūsų maršrutą, kitas detales. Kryptingai vengėme šių temų tad prie pirmojo viešbučio ši pažintis ir pasibaigė.

Kitą dieną įveikėme likusius kilometrus iki Makedonijos ir popietę buvome pradiniame taške - Prilep mieste.

Makedonija - nedidelė ir palyginti jauna šalis. Tokia, kokia yra dabar ji egzistuoja nuo 1991 metų. Gyventojų apie 2 mln. 69 proc. makedonai, 25 - albanai, turintys specialias teises regione po 2001 metų konstitucijos pakeitimo. Įdomu pastebėti, kad per visą istoriją Makedonija niekada neegzistavo kaip suvereni šalis, daugiausia buvo Bulgarijos įtakoje. Sostinė Skopjė buvo netgi laikoma kaip regiono kultūros širdis.

Siūlomos alternatyvos - Šiaurės Makedonija, Skopjė-Makedonija ir pan. Įdomiausia, kad iš to kiek bendravome su vietos gyventojais, panašu, kad tai yra daugiau valdžios užsispyrimo pasekmė, nei nacionalinis visuomenės interesas prieš pavadinimo pakeitimą. Priešingai, vietos gyventojai nesureikšmina šio klausimo ir sutiktų pakeisti į bet ką kitą, kad tik atsivertų naujos galimybės spartesnei šalies integracijai.

Iš to ką matėme šiandieną, šalis atrodo gana skurdžiai. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis - žemės ūkis, kurio paplitimą taip pat stipriai riboja reljefas - dideli kalnai su giliais slėniais. Tačiau visa tai netrukdo žmonių svetingumui. Esame priimti maloniai ir draugiškai.

Prilep miestas yra tarp kalnų esančiame slėnyje. Garsus geros kokybės tabako auginimu, kurį savo produkcijoje naudoja Marlboro Camel, ir kiti. Taip pat išvystyta marmuro (Bianco Sivec) gamyba. Senamiestis nedidelis, persipynęs pietų kraštams būdinga architektūra ir dalimi tarybinių statinių. Akį traukia pora apdegintų minaretų su nugriautomis viršūnėmis. Tai byloja apie ne tokius senus įvykius, kuomet 2012 metų pavasarį grupė islamo teroristų netoli Skopjės esančiame Smilkovci kaimelyje nužudė 5 makedonų žvejus. Po šių įvykių šalyje vėl buvo prasidėjusios masinės protesto bangos prieš musulmonus. Tada ir buvo sugriauti šie minaretai.

Taigi atvykę pasiruošėme dviračius, apsukome nedidelį ratuką iki Mihailo Archangelo vienuolyno, esančio miesto pakraštyje ant kalno. Iš ten atsivėrė puikus vaizdas į saulėtą slėnį, kuriame įsikūręs Prilep, o tolumoje matėsi Bitola (pro ją dar važiuosime). Vakarui užsukome pasistiprinti į vieną iš tradicinio maisto restoranų, kur suvalgėme į šnicelį panašų patiekalą - Makedonka. Sakoma, kad Prilep mieste šie patiekalai patys skaniausi visoje šalyje, nes tik Prilepe jie naudoja kažkokią specialią mėsos malimo technologiją. Nežinau ar dėl pastarosios, ar dėl to, kad visą dieną nieko nevalgėme, bet buvo tikrai labai skanu.

Po vakarykštės vakarienės dar turėjome tradicinį "welcoming party". Smagu po metų pertraukos vėl susitikti naujoje vietoje, planuoti maršrutą, aptarti kas įvyko per pastarąjį laiką. Taip ir nepastebi, kad jau naktis įpusėjo. Nepaisant užsisėdėjimo, kažkaip sugebėjome mobilizuotis ir išjudėti suplanuotu laiku - 8 ryto. Sunkiausia išsiristi iš lovos, o po to viskas savaime. Per tiek metų atidirbta technika - wc, dušas, įrangos krovimas, internetas, daiktų pakavimas, leidimasis papusryčiauti, dviračiai. Pirmi kilometrai ir snaudulio kaip nebūta.

Oras šiek tiek pasikeitė - nebėra saulės, tačiau taip pat nėra ir vėjo. Pirmą dienos dalį važiavome vakar aprašytu slėniu iki Bitola. Keliautojai gana gerai pasiruošę, tad judėdami vidutiniškai 24 km/h greičiu pasiekėme ją gana anksti. Kadangi toliau nebuvo žemėlapyje numatytų tinkamų vietų pavalgyti, kad ir anksčiau, pasistiprinome Spaghetti Carbonara ir psichologiškai pasiruošėme kilimui.

Iš pradžių buvo apšilimas pasikeliant iki 1200m aukščio magistraliniu keliu, o vėliau pasukome mažais kaimo keliukais slėniu link Prespos ežero. Važiavome per nedidelius turkų apgyvendintus kaimelius, kurių visi laukai buvo apsodinti obelimis. Buvo pats obelų žydėjimo metas, tad ore sklandė švelnus ir gaivus obuolių kvapas, o akyse baltavo neaprėpiamos juostos medžių labirintų.

Horizonte matoma kalnų juosta vis artėjo, kol galiausiai priartėję prie Prespos ežero įvažiavome į Galichica nacionalinį parką, kurį sudaro to paties pavadinimo kalnų masyvas tarp Albanijos ir Makedonijos. Keletą kilometrų pavingiavę pradėjome kilti aukštyn. Kaipmat pradėjo keistis ir augalija - žaluma po truputį išnyko ir pradėjo dominuoti dar rudais lapais pasidabinusios ąžuolų būdos, įvairios žolės, viksvos. Truputį lynojo ir temperatūra pastebimai pradėjo mažėti su kiekvienu 100 metrų pasikėlimu. Nepaisant to, važiuoti buvo sąlygos gana geros, nes nebuvo jokio vėjo, o dėl įtempto mynimo pradėjo kauptis ir prakaito upeliai. Pasikabinau šalmą ant vairo, nusirengiau viršutinį sluoksnį ir tęsiau kilimą. Ši perėja nedaug naudojama, nes yra pagrindinis kelias į Ohrid kita masyvo puse, todėl per visas dvi valandas kiek kilome, sutikome tik vieną automobilį ir porelę besileidžiančių dviratininkų. Bet tai ir buvo to ko reikėjo. Kilimas dviračiu į kalnus - tam tikra meditacija - žinai, kad turi persijungti į kitą rėžimą, neskubėti, ritmingai palengva kartoti tuos pačius judesius ir grožėtis iš lėto besikeičiančiais vaizdais. Manau, kad tarp kalnų įveikimo yra tam tikra paralelė su būriavimu, kuomet jūreiviai perplaukę vandenyną sako ne "nugalėjau/įveikiau" , o "susidraugavau/ji man buvo maloninga". Toks požiūris neleidžia pamesti sveiko proto, ritmo, pereikvoti jėgų kelionėje ir taip pat leidžia pajausti malonumą svečiuojantis čia - kalnuose.

Įvairių filosofinių minčių vedamas galiausiai pakilau iki sniegynų ir aukščiausio perėjos taško - ~1900m. Trumpas keliu kilometrų pervažiavimas plokščiakalniu ir horizonte apačioje atsivėrė kolosališka Ohrid ežero panorama. Rodosi visas pasaulio vėjas buvo susikaupęs virš ežero ir jis stipriai pūstelėjo į veidą. jis buvo toks stiprus, kad buvo sunku išstovėti tiesiai. Kaipmat susiradau šilčiausius savo rūbus ir likau čia valandėlei apsidairyti, pailsėti, kol mane pasivys kiti komandos draugai.

Ohrid ežeras yra ~600 m aukštyje ir tai yra žemiau, nei Prespa ežeras, kuris yra ~850m aukštyje. Ežerai tarpusavyje susisiekia požeminiais šaltiniais (na bent jau taip kalba žmonės). Rytinė ir šiaurinė ežero dalis priklauso Makedonijai, o pietvakarinė - Albanijai. Tai giliausias ežeras Balkanuose, kurio giliausia vieta 288 metrai. Gausus įvairios gyvūnijos ežeras garsus savo upėtakiais. Ši žuvis pavaizduota ant 2 denarų makedonietiškos monetos. Kadangi kaip minėjau, ežeras buvo žemiau, tai reiškė, kad mūsų laukia ~1300 nusileidimas žemyn. Nušvito saulė ir vingiuodami serpantinais pasileidome skristi visu greičiu žemyn iki pat ežero pakrantės. Nepamenu kiek tiksliai laiko užtrukome nusileisti, tačiau buvo labai smagu turėti tokius įspūdžius prieš dienos pabaigą. Likusius 30 kilometrų įveikėme jau visai šalia vandens per nesibaigiančius kurortinius viešbučių, spa miestelius. Sezonas dar neprasidėjęs, tad judėjimas nebuvo didelis, bet akivaizdu, kad vasarą čia verda gyvenimas. Makedonija neturi priėjimo prie jūros, todėl gana didelė gyventoju dalis poilsiauti važiuoja būtent prie Ohrid ežero.

Ohrid miestas buvo šiandieninis mūsų tikslas ir nuvažiavę 165km mes jį pasiekėme. Šis miestas žymus tuo, kad apylinkėse yra 365 šventyklos (kasdienai po vieną) ir dar kartais vadinamas Balkanų Jeruzale. Turistai atvažiuoja čia apsistoti ir toliau keliauja pėsčiomis, ežeru, dviračiais po minėtas vietas. Dar čia rengiamas tradicinis atvirojo vandens plaukimo maratonas, kurio metu dalyviai plaukia 30 kilometrų iš prie Albanijos sienos esančios St. Naum šventyklos iki Ohrid uosto. Paprastai perplaukti minėtą distanciją varžybų čempionui prireikia šiek tiek daugiau nei 5 valandų.

Ohride mus pasitiko bičiulis Zlatko. Jis suorganizavo mums nakvynę, pavaišino alumi, o vakare kartu pavakarieniavome. Zlatko gyvena Prilepe, bet čia jis buvo atvykęs su savo ekskursija. Būdamas profesionalus parasparnininkas, jis bendradarbiauja su Austrijos, Šveicarijos kelionių agentūromis, kurios organizuoja išvykas parasparnių sporto mėgėjams į įvairias šalis. Jis yra atsakingas už komandų priėmimą Makedonijoje ir skrydžių organizavimą. Paprastai tokia stovykla trunka savaitę laiko, kuomet mėgėjai atskrenda į Skopję ir ten startavę po to savaitę skraido įvairiose Makedonijos vietose, keisdami jas kas 1-2 dienas. Taip sutapo, kad šiandien jie kaip tik skraidė nuo Galichica kalnų ir virš Ohride ežero. Šiaip gyvenime tikroji Zlatko specialybė yra fizinio mokytojas, tik jam teko pripažinti, kad tiesioginiai veiklai lieka vis mažiau ir mažiau laiko. Per ilgą vakarą turėjome progą iš pirmų lūpų išgirsti apie gyvenimą Makedonijoje, esančias problemas, politiką, gamtą ir, žinoma, parasparnių sportą. Taip pat jis supažindino ir su savo buvusia mokine - pirmąja Makedonijos moterimi, kuri 2013 metais užkopė į Everstą - Ilina Arsova. Buvo puikus ir turiningas vakaras su šiuo išmintingu ir labai išlaikytu žmogumi.

Ryte atsisveikinome su Zlatko (tuomet dar nežinojome, kad dar kartą pasimatysime ir jis mums labai pagelbės, bet apie tai vėliau) ir palikome Ohrid. Truputį pavažiavę ežero pakrante iki Struga miesto, toliau nusukome vaizdingu keliu link Debar keliui vingiuojant paskui upę Crn Drim (Juodasis Drinas), ištekančią iš Ohrid ežero. Taip, iš ežero, o ne į ežerą. Drinas susijungęs su Baltuoju Drinu tik toliau šiaurės Albanijoje įteka į Adrijos jūrą. Iki Debaro ši upė yra du kartus užtvenkta hidroelektrinių, todėl pradžioje tarp kalnų vanduo praktiškai stovi ir jis palikęs iki pat spygliuočių pušų. Krantai praktiškai neprieinami, tačiau vaizdas labai gražus. Po pirmos hidroelektrinės upelis vėl tampa sraunus, nedidelis, kol po 10 kilometrų vėl išauga iki didelių užlietų teritorijų su vaizdingomis vingiuotomis raudono smėlio pakrantėmis. Kontrastas tarp vandens, smėlio ir žalios augalijos sukuria tokį įspūdį, tarsi būtum kur nors prie Afrikos upių slenksčių.

Ilgą laiką leidomės, todėl važiuoti nesunku, vietomis kalno šlaitu pakilome iki nedidelių kalnų tarpeklių perėjų su 200-300 metrų aukščio tiltais. Kelio danga nuostabi - naujas asfaltas, eismas nedidelis, tad turėjome puikią rytinę distanciją iki pietų taško - Debar, miesto kuriame dominuoja Makedonijos albanai.

Susiradome pirmą patikusį restoraną pavalgyti ir mums belaukiant savo patiekalų atvyko dviratininkai keliautojai vaikinas su mergina. Šie belgai startavo vakar atskridę į Skopję toliau mindami per Tetovo ir Mavrovo nacionalinį parką (ten kur mums reikia), o dabar važiavo link Ohrid iš ten kur mes atvykome. Jiems buvo įdomi mūsų patirtis antrai dienos pusei, mums jų. Kaip ten bebūtų tiek vieniems, tiek kitiems verdiktas buvo tas pats - kilimas aukštyn...

Pasistiprinę išvykome kalno šlaitu į tarpeklį, kuriame yra Mavrovo parkas, apsuptas aukštų kalnų. Čia šalia yra iš aukščiausia Makedonijos viršukalnė - Didysis Korabas (2764m), Mažasis Korabas (2683m) kiti panašaus dydžio kalnai. Visą dieną laikęsis dangus, galiausiai prapliupo lietumi, tačiau kaip jau pastebėjome, vėjo nėra, tad vėl nei labai šalta, nei nemalonu, tiesiog tokios sąlygos. Kaip buvo minėję belgai, teko vėl kilti upės šlaitu - nuo 600m iki 1350m. Žemėlapyje matėsi, jog turime privažiuoti ir Mavrovo ežerą kalnuose, tačiau vingiuojant siaurais tarpekliais buvo itin smalsu kur tas ežeras čia gali tilpti. Vis tik paaiškėjo, kad jokios čia magijos nėra - ežeras aukščiausiame plokščiakalnyje yra tiesiog užtvenkta upė natūraliai išsiplėtusi į apylinkes. Aplink tradiciškai įvairūs viešbučiai, kavinės, šalia yra slidinėjimo kurortas, bėgimo trasos (bendruoju keliuku) aplink ežerą.

Dienos pabaigai mums liko tiesiog nusileisti iki Gostivar miestelio, kuriame, kaip jau ir visos dienos maršrute dominuoja albanų populiacija. Kas ypatingai skiriasi lyginant su makedonietiškais rajonais, tai kad čia dar daugiau pakelėse šiukšlių (prie jų dar grįšime) ir automobilių pypsėjimo. Bene kiekvienas pravažiuojantis automobilis būtinai spustels garso signalą. Iki galo nėra aiški jo paskirtis ar tai pasveikinimas, ar įspėjimas, bet kuo toliau tuo labiau jis erzina.

Susiradome Zlatko rekomenduotą motelį, esantį gerokai už miesto. Mes paprastai mėgstame vakare išeiti į miestą prasiblaškyti, todėl įsikūrę mandagiai atsisakėme vakarieniauti motelio restorane ir paprašėme iškviesti taksi į centrą. Mus įspėjo, kad mieste šiandien vyksta rinkimų mitingas (prezidento ir parlamento rinkimai artimiausią sekmadienį) ir kad tai galbūt nėra labai saugus sprendimas vykti. Ignoravome tai. Tuo tarpu dangus užsiniaukė ir prasidėjo baisi liūtis. Atvyko ir mūsų taksi - mažas Seat. Mikliai pribėgome nuo motelio įėjimo ir šokome vidun. Čia prasidėjo keisti dalykai - mes trys gale sulipome be problemų, o priekinės keleivio durys neatsidaro. Staiga visas automobilis užsirakino ir niekas nebeatsidaro. Albanas taksistas pradėjo daužyti duris, nervuotis, skambinti centrui, rėkti, kad įstrigo su 3 keleiviais automobilyje. Tuo tarpu vis dar liūtis, žaibai, o mes kankinamės viduje. Pratūnojome apie 10 minučių, kol šiaip ne taip, tokiu pačiu mistiniu būdu vienos iš durų atsidarė. Nusprendėme, kad tai gali būti ženklas iš aukščiau, todėl pasilikome. Trys barmenai, jauni vyrukai, labai apsidžiaugė, kad pasilikome ir mums dar dvejojant dėl savo sprendimo ar čia skaniai pavalgysime, nuramino - "if it will be bad, I will pay". Ir iš tikro, nors buvome vieninteliai svečiai, tačiau maistas buvo labai gardus. Iš pradžių valgėme žaliąją papriką įdarytą kažkokiu jogurtu ar grietine. Vėliau gavome dideles lėkštes skanios daržovių sriubos, o karštam patiekalui buvo atnešti sultingi jautienos gabalėliai su gausiomis salotomis ir bulvėmis.

Įveikę 140 kilometrų ir vakarinį desertą išsiskirstėme miegoti.

Nesinorėtų daugiau labai išsiplėsti pasakojant apie likusius kilometrus Makedonijoje, nes pirmomis valandomis dienos tiesiog važiavome vienu nesibaigiančia 35 kilometrų turkų gyvenviete, kuri didesnio įspūdžio nepaliko.

Taip, šios dienos didžiausias įspūdis ir man asmeniškai visos kelionės įdomiausias akcentas - Kosovas. Esu įsitikinęs, kad daugeliui skaitytojų jis asocijuojasi su karine zona, kai kam galbūt su Serbijos agresijos auka, kitiems tiesiog teritorija, kur keliauti pavojinga. Įleis, neįleis, reikės saugotis minų, atsisveikinsime kuriam laikui su alumi, matysime vien karo nualintą kraštą ir KFOR (Kosovo Forces) karius. Pastarųjų minčių vedami ir mes judėjome link pasienio.

Sieną kirtome nesunkiai. Užteko parodyti ID kortelę. Suglumino tik klausimas dėl dviračio dokumentų, tačiau galiausiai praleido be jų... Už pasienio posto prasidėjo pakilimas į Šaro kalnus. Iki tol važiavę sausai vėl buvome pamaloninti pilkų debesų, pasikabinusių ant kalno viršūnių vandeniu. Įsilijo taip stipriai, kad buvo sudėtinga įžiūrėti kelią. Tuo pačiu kaip tyčia ir pradėjo kristi temperatūra kol prie 1200m pamatėme sniegą. Vienas kitas patikrintas namas su šakutės ir šaukšto simboliais nerodė jokių gyvybės ženklų, kol už posūkio ant pačio aukščiausio taško išvydome nedidelę medinę bebaigiamą statyti užeigą. Pasibeldėme vidun. Ji oficialiai dar nedirbo, tačiau viduje šeimininkas maitino savo darbininkus padedančius statybose. Puikiai vokiškai šnekantis žilstelėjęs vyrukas su dideliais akiniais ir pypke dantyse pakvietė mus užeiti ir paragino darbininkus atlaisvinti apskritą didelį stalą svečiams. Sušalę ir dardėdami kaipmat buvome apiberti tradiciniais klausimais "kas", "iš kur", "į kur". Netrukome atsakyti ir truputį persirengti, kaip tuojau pat mums buvo į lėkštes įkrauta po didelę vištos kulšį su ryžiais ir daržovėmis. O užsigerti atkimštas pats skaniausias ragautas kelionėje Peje alus.

Godžiai graužiant savo patiekalus šeimininkas dar papasakojo, kad jis ilgą laiką dirbo Šveicarijoje, Vokietijoje ir prieš kurį laiką nusprendė grįžti į tėvynę čia atidaryti užeigą ir pasikvietus taip pat ir sūnus iš užsienio toliau savo gyvenimą gyventi Kosove. Šis malonus žmogus pasirūpino, kad nieko netrūktų ant stalo, kas norėjo pakartojo patiekalą, kad sušiltume ir šiek tiek išdžiūtume ir galėtume judėti toliau. Ačiū jam už tai.

Kad sušilome buvo labai gerai, tačiau viskas, ką išsidžiovinome, per akimirką vėl sušlapo, nes toliau mums reikėjo leistis apie 10 kilometrų vingiuotais keliukais žemyn. Lietus jau nebelijo, tačiau asfaltas vis dar buvo pilnas balų ir drėgmės, todėl leidžiantis kaipmat viskas permirko. Bet kas gi atsisakys tokios pramogos skrieti 50 km/h greičiu vien tam, kad nesušlaptum.

Grįžtant prie Kosovo temos, iškart į akis krito tai, kad niekur nepamatysi nei vieno seno pastato. Visi yra kelerių metų senumo, silikatinių blokelių sienomis ir raudonais stogais, nemaža dalis dar tik statosi. Karo metais serbams atliekant etninį Kosovo albanų valymą, visi pastatai buvo nugriauti tam, kad gyventojai būtų išstumti iš šių teritorijų. Gana keistai atrodo ir minaretai, kurie taip pat pastatyti nauji - iš baltų plytų.

Pasiekėme ir pravažiavome pirmą didesnį miestą Ferizaj ir išvažiavome į kelią vedantį tiesiai į Prištiną. Peizažas visoje šioje distancijoje dominavo vienodas - aplink didelės lygumos, o visuose horizontuose kalnai, kaip tvirtovės sienos. Visur galima buvo pastebėti begalinės žmonijos neapykantos ženklų - didelės karių naujos kapinės, pavieniai pakelėse paminklai didvyriams su trumpu aprašymu apie tai, kaip narsiai kovėsi arba kaip klastingai buvo nužudyti (šalia būtinai plevėsuoja didelė, raudona Albanijos vėliava), besikuriančios naujos gyvenvietės plynuose laukuose. Atrodytų, kad siekiant kuo greičiau apgyvendinti žmones likusius be būsto ir naujakurius, turėtų būti statomi daugiabučiai ar dideli kelių aukštų kelių šeimų namai, tačiau tokių praktiškai nėra. Dominuoja ~100 kvadratinių metrų individualūs namukai.

Paskutiniai 15 kilometrų iki Prištinos buvo sunkūs, nes prasidėjo, tipiniai didmiesčiams būdingi priemiesčiai su prekybos centrais, automobilių dirbtuvėmis, fabrikais, o kartu su jais ir nesiliaujantis automobilių srautas greitkeliu. Šį kartą man padėjo Eric Clapton albumas Reptile. Jis visada praverčia.

Nuvažiavę 135 kilometrus atvykome į sostinę ir pirmiausia susiradome nakvynę centre. Netrukus su mumis susitikti atvyko ir bičiuliai Shkelqim, Xheki ir Gezim. Šie vyrukai taip pat parasparininkai. Tiesioginis darbas tik vieno iš jų susijęs su aviacija, kiti - bankininkai, inžinieriai. Shkelqim yra Kosovo parasparnių klubo prezidentas. Klubas gana nedidelis - apie 15 žmonių. Didžiausia problema jiems šiuo metu yra tai, kad būdami valstybės, kuri iki galo nepripažinta piliečiais, jie turi nemažai sunkumų keliauti į varžybas užsienyje. Paprastai jie naudojasi broliškos valstybės Albanijos dokumentais ir vizomis, tačiau jos trumpalaikės, kaskart gamyba užtrunka ilgai, o procesas gana korumpuotas. Priminsiu, kad šiuo metu Kosovą yra pripažinusios bene 107 valstybės, tačiau dar didelė dalis to nepadarė - Rusija, Kinija, Indija, Ispanija (pastarosios priežastis yra baimė dėl savo vidinių problemų su Katalonų separatistais) ir kitos mažiau pasaulio bendruomenei reikšmingos šalys.

Vėliau išėjome kartu pasivaikščioti po Prištinos centrą, apžiūrėjome pagrindines lankytinas vietas - centrinę aikštę, Jungtinių tautų būstinę, "Newborn" paminklą. Vakarieniaudami toliau tęsėme pokalbius apie gyvenimą čia ir koks jis vietinių akimis. Susidarė įspūdis, kad Kosovas per savo trumpą gyvavimą su reikšminga sąjungininkų pagalba sustiprėjo, atsistojo ant kojų ir dabar gyvuoja stabiliai. Nepaisant to, 2012 metais Europos Sąjunga (netrukus po NATO operacijos, Jungtinės Tautos perdavė Europos Sąjungos žinion regiono administravimą imą) pratęsė teisinės valstybės misiją Kosove iki 2014 birželio. Toks sprendimas buvo sutiktas Kosove be didelio entuziazmo.

Žinoma, yra likę nemažai ir problemų ir neatsakytų klausimų (o kas jų neturi?). Be minėtų politinių problemų dar yra energetikos klausimai, kriminogeninė padėtis, retėjantys, bet vis dar egzistuojantys konfliktai šiaurės Kosove, korupcija. Iš esmės kaip ir pas mus po 1991 metų.

80% reikiamos elektros energijos Kosovas gauna degindamas akmens anglį, iki 5% iš hidroelektrinių, o likusi dalis brangiai importuojama iš Serbijos. Tiesa, artimiausiu metu turi būti pabaigta jungtis su Albanija, kurioje hidroelektrinių kiekis yra didelis. Pastaroji vandeningais sezonais turi energijos perteklių, todėl planuojama ją žemesnėmis kainomis parduoti į Kosovą.

Apskritai Albanijos ir Kosovo glaudūs ryšiai yra neslepiami, tačiau kol kas ignoruojami vakaruose. Jie pasireiškia pradedant supaprastinta sienų kirtimo tvarka (vienas kontrolės bendras punktas, jokių apribojimų vykti), bendrais energetikos, ekonomikos paramos projektais ir baigiant abiejų šalių bendra švietimo sistema, policijos įgaliojimais patruliuoti abejose teritorijose. Abejuose kraštuose gyvenantys albanai su mielu noru suvienytų žemes į Didžiąją Albaniją, jei tik kas jiems leistų. Tačiau dabartinė situacija tikrai nėra palanki tokiems įvykiams (kiltų klausimas kaip su Makedonijos albanais, koks likimas laukia Bosnijos ir Hercegovinos), o didžiosios pasaulio valstybės linkusios palikti šį klausimą spręsti ateityje.

Taigi Kosovas, o ypatingai Priština maloniai nustebino. Užuot radę nualintą skurdų kaimelį, vakarą praleidome šiuolaikiniame didmiestyje. Akivaizdu, kad naujų pastatų ir dangoraižių apsuptą sostinę gaubia europietiška ir amerikietiška dvasia. Daug jaunimo, verslo žmonių, vyksta filmų festivalis, Adrijos krepšinio taurės finalai. Žmonės atsipalaidavę ir džiaugiasi. Daug pastatų amerikietiškais pavadinimais (pvz. Bill Clinton school), automobiliai su šios šalies vėliavomis. Žodžiu, kai sėdi visai ne prasto viešbučio restorane ir aplink matai linksmą jaunimą, retkarčiais prariedantį išdabintais automobiliais su sklindančia amerikietiško hip hopo muzika, tai supranti, kad šiame regione smurtą, sielvartą ir skausmą pakeitė džiaugsmas ir šansas vėl pabandyti gyventi kitaip palikus dirbtinai sukurtą Jugoslavijos junginį.

Po vakarykščio lietaus ir smėlėtų kelių dviračiams reikėjo skirti šiek tiek laiko, kol jie atgavo tikrąsias savo spalvas, o grandinės nebeskleidė keistų garsų. Buvo šeštadienio rytas, todėl nesunkiai išvažiavome iš miesto ir pasukome laukais į šalies šiaurę - link Kosovska Mitrovica. Tik už miesto prasidėjo serbų mažumų apgyvendintos teritorijos. Jas galima buvo atpažinti iš įvairių nacionalistinių šūkių ant sienų, vėliavų. Tai buvo labai skurdžiai gyvenančios šeimos - perkrypusios pašiūrės sujungtos su nedideliais tvartais, šiukšlių kalnai ir ore tvyrantis nemalonus kvapas. Geriamojo vandens nėra, todėl visur zujo autobusiukai vežiojantys 10 litrų plastikinius butelius ir dalinantys vietos gyventojam matyt pagal kažkokias egzistuojančias taisykles.

Kelis kartus paklydome, kol galiausiai radome savo pagrindinę kryptį į pietvakarių pusę link Juodkalnijos. Kaimeliai pasibaigė ir prasidėjo nedidelės kalvos ir sėjami laukai. Išlindo saulė ir daugiausia leidomės žemyn, todėl važiuoti buvo šilta ir malonu. Ta pačia saule mėgavomės ir Kline miestelyje pietaudami, tačiau pajudėjus į Peje dangus pradėjo keistis. Kuo greičiau yrėmės į priekį, tuo debesys vis labiau tamsėjo, kol galiausiai prapliupo lietumi. Ir čia mes turėjome spręsti klausimą, kuris buvo tarsi mūsų komandos tvirtumo patikrinimas. O jis buvo toks. Dienos planas buvo iš Prištinos važiuoti iki Peje, o po to pasikelti į Rugova kalnus ir viršukalnėje kirtus sieną nakvoti vakare Juodkalnijoje - Rožaje mieste. Pasikėlimas didžiausias kelionėje - nuo 540 metrų iki 1860. Ar važiuojame, nepaisydami juodų debesų kabančių kalnuose ir tikimės geriausio, ar stojame Peje ir šturmą pasiliekame rytui. Buvo tik 3 valanda dienos, todėl teoriškai buvo įmanoma suspėti iki tamsos pasiekti Rožaje. Kita vertus, niekas nežinojo kaip seksis tokiomis oro sąlygomis ir ar neįstrigsime. Trečia vertus, kas gali garantuoti, kad rytoj oras bus geresnis, nes prognozės sako, jog visuose Balkanuose numatomi lietūs artimiausioms 10 dienų. Mūsų nuomonės pasiskirstė po lygiai. Solidūs vienų ir kitų argumentai buvo išklausyti ir vis tik mums dviem, palaikantiems važiavimo poziciją, teko nusileisti. Išvada paprasta - jeigu kažkas netiki sėkme, vadinasi tikintiems dar reikės dirbti ir už skeptikus. Jei skeptikų jau pusė, tai reikės ne tik save tempti, bet ir dar po vieną draugą. Todėl geriau rinktis saugesnį scenarijų. Ši filosofija iš esmės praverčia visur, kur reikalinga komandinė veikla.

Toks sutarimas reiškė, kad šiandien neplanuotai anksti stojame įsikurti ir laukiam geresnio oro.

Peje mieste (Peč serbų kalba) gyvena apie 60000 gyventojų. Daugiausia gyvenama iš maisto, medienos apdirbimo, keramikos ir odos gaminių. Mieste veikia didžiausia šalyje alaus gamykla tokiu pačiu pavadinimu. Peje itin stipriai nukentėjo per serbų karą. Apie 80% namų buvo visiškai sugriauta. Etniniai neramumai tęsėsi iki 2004 metų. Šis miestas taip pat žymus tuo, kad yra jau minėtų kalnų papėdėje. Čia puikios vietos turistavimui, kalnų dviračių, parasparnių sportui, o taip pat slidinėjimui. Peje yra laimėjęs 2013 metais apdovanojimą tarptautiniuose rinkimuose "Tourism for Tomorrow". Tačiau, kaip skelbia pats rinkimų pavadinimas, šiai dienai dar reikalinga nemažai investicijų, kad šis miestas taptų tikru ir patraukliu turistų traukos centru su reikiama infrastruktūra ir paslaugomis.

Rugova pavadinimą turintys kalnai yra pavadinti pirmojo Kosovo prezidento Ibrahimo Rugova garbei. Šis charizmatiškas rašytojas ir mokslininkas atpažįstamas iš savo kaklaskarės ir raudono kaklaraiščio su liemene, buvo tapęs ilgą laiką trunkančios albanų kovos dėl nepriklausomybės nuo Serbijos simboliu, kuris palaikė taikius pasipriešinimo būdus. 2006 metais jis mirė likus vos kelioms dienoms iki Jungtinių Tautų derybų pradžios, kuomet turėjo būti pradėtos derybos dėl Kosovo etninių albanų visiškos nepriklausomybės.

Taigi mes likome Peje. Pirmojo alaus bokalo nuotaikos buvo niūrokos ir tylios. Ne todėl, kad susipykome, bet tiesiog iš nusivylimo, kad nepavyko pasiekti dienos plano. Bloga žinia buvo dar ir ta, kad ši neplanuota stotelė brangiai kainuos ir visai mūsų kelionei. Praktiškai tapo nebeįmanoma apvažiuoti visos suplanuoto maršruto per likusias dienas. Gera mintis ir linksmesnės nuotaikos atėjo su kažkelintu bokalu, kai supratome, kad jeigu atsisakysime suplanuotos poilsio dienos Albanijoje, tuomet gal ir spėsime.

Tingiai ištiesę kojas, besišnekučiuodami apie mus persekiojantį lietų, laukėme atvykstančių Kosovo bičiulių, su kuriais buvome sutarę, kad jeigu kartais liktume Kosove, informuotume juos.

Vakarą praleidome KFOR kareivių pamėgtame Dukagjini restorane. Nors tai jau buvo mūsų kartelei per daug "posh" variantas, tačiau nepasigailėjome. Valgėme įvairių salotų, sriubos, vėliau mums atnešė vieną skaniausių gyvenimą valgytą steiką su garuose virtomis daržovėmis ir apkepta bulvių piurė. Už visą tokį meniu kiekvienas sumokėjome viso labo ~10 EUR įskaitant ir gėrimus. Jauki atmosfera, maloni muzika, aukštų lubų interjeras su stiklinėmis sienomis į šalia tekančia Bistricos upę. Dar kalbant apie KFOR, jiems čia kitokios galioja taisyklės. Atvykus italų kariams, jų džipas buvo priparkuotas prie pat centrinio įėjimo laiptų, o barmenas mikliai juos palydėjo prie geriausio staliuko. Vėliau persikėlėme į vieno iš bičiulių draugo naktinį klubą, kur dar pabendravome valandėlę, o vėliau atsisveikinome ir išsiskirstėme. Didelis ačiū Kosovo vyrukams už svetingumą ir kompaniją. Buvo smagu susipažinti ir praleisti šiuos du vakarus kartu.

Sekmadienio rytą kėlėmės neįprastai anksti - 6. Kadangi viešbutis buvo be pusryčių, užkandome iš vakaro nusipirkto sūrio su duona ir išvažiavome. Dangus buvo ne ką geresnis, o kalnų per debesis išvis nesimatė. Trauktis nebeturėjome kur, tad susitaikėme, kad šiandien šlapsime. Išvažiuojant iš miesto pamatėme gatvę ir du namus, apie kuriuos pasakojo Kosovo draugai. Liūdnai pagarsėjęs atvejis, kuomet susipyko du kaimynai, gyvenantys priešingose gatvės pusėse. Konflikto pradžia buvo gana kvaila - kažkas pavadino ne taip, pažiūrėjo ne taip, pasakė ne tą. Deja, pabaiga tragiška - per laikotarpį prasidėjo tarpusavio gatvės susišaudymai kol galiausiai ir vienoje ir kitoje šeimoje žuvo didžioji dalis vyrų. Policija buvo bejėgė, nes vos tik išvažiuodavo, vėl prasidėdavo šaudymai. Gana miglotos to konflikto detalės, tačiau dabar situacija tokia, kad prie kiekvieno namo nuolat budi po policijos automobilį.

Serpantinuose eismas visiškai nurimo. Buvo ūkanota, tačiau lašnojo tik vos vos, o kadangi nebuvo vėjo, dirbant intensyviai buvo šilta ir toks kilimas visai patiko. Klausėmės paukščių čiulbėjimo, grožėjomės žaliuojančia gamta, nedidelėmis pievutėmis su gyvuliais. Pastarieji kartais pranykdavo rūke, kai užslinkdavo debesys. Tuo metu pasidarydavo sudėtinga matyti ką nors toliau už 10 metrų. Po poros valandų pasiekėme Kosovo pasienį. Visiškame rūke išvažiavome iš teritorijos nesudarydami niekam problemų. Naiviai galvojome, kad, tai jau ir viršūnė, bet įranga rodė ką kitą - dar tik 1300m. Likusiems 500 metrų prireikė dar vienos valandos važiuojant per "no man's land" apie 10km iki Juodkalnijos sienos. Čia buvo dar daugiau lietaus, sniego. Ant kelio buvo trupančių uolų gabalėlių įvairių atskilusių akmenų. Nenuostabu, kad tokiame aukštyje jau ir šaltis kaip reikiant suėmė. Prireikė nemažai fizinių ir moralinių pastangų pasiekti Juodkalnijos pasienį, bet mes tai padarėme.