Tenerifė: Paskutinis pakilimas į Teidę
Prieš porą mėnesių ieškodamas informacijos apie Tenerifės salą visai netikėtai atradau nuorodą, kurioje buvo aprašyta dvylika vienų sunkiausių ir ilgiausių kalnų pakilimų dviratininkams. Tą nuorodą radau dėl to, kad straipsnyje buvo paminėtas maršrutas El Medano - Teide, kuris įvardintas kaip vienu sunkiausių. Jam šį kartą ir pasiryžau.
Kadangi minėtas maršrutas yra visiškai priešingoje salos pusėje, nei esu apsistojęs, teko šiek tiek pamąstyti apie logistinius niuansus ir atlikti nedideles korekcijas. Nutaikiau momentą, kuomet kaip tik turėjau automobiliu nuvykti į Šiaurinį oro uostą. Tad ten jį palikau ir rytine salos dalimi sugalvojau minti iki Granadilla miestelio bei tuomet pradėti kilti iki viršukalnės. Vėliau kita salos puse per La Orotava slėnį nusileisti tiesiai į namus.
Buvo saulėta sekmadienio diena. Jau pažįstamais keliais važiavau į pietus pro Guimar slėnį. Kelyje sutikau labai daug pavienių dviratininkų, vykstančių priešinga kryptimi. Sekmadienis saloje yra tikra įvairių mėgėjų, laisvalaikio dviratininkų klubų ir profesionalų treniruočių diena. Gal todėl, kad ir automobilių nedaug, ir šiaip niekas nedirba. Maloni atmosfera. Kaip tyčia, pravažiavau visą slėnį nė vienos grupės taip ir nenufotografavęs. Vėliau jie kažkur išnyko. Matyt patraukė link Santa Cruz sostinės.
Tuo tarpu, aš už slėnio turėjau įveikti nedidelį pakilimą ankstesnėje nuotraukoje matyto kalno šlaitu. Lengvas ir malonus rytinis apšilimas, nes iki to visą laiką leidausi.
Už Guimar slėnio gamtovaizdis visiškai pasikeitė. Žalią ir gyvą augmeniją pakeitė pietų kraštams būdingi augalai ir spygliuočiai. Vienas populiariausių salos ūkininkų automobilių - Land Rover Santana Pick Up, gaminti 1961-1971 metais.
Kelio atkarpoje nuo Guimar iki Garanadilla man reikėjo važiuoti vienodame maždaug 500 m aukštyje esančiu keliu. Tai nėra pagrindinis salos kelias (visai šalia vandenyno lygiagrečiai eina TF-1 autostrada), tačiau labai mėgstamas dviratininkų ir išties įdomus dėl savo vingiuotumo. Kalnų šlaitais praktiškai visuomet arba suki į kairę, arba į dešinę. Gamtovaizdį ir patį važiavimą paįvairino kas kelis kilometrus išsidėstę nedideli kaimeliai.
Dar vienas posūkis...
Ir dar vienas posūkis...
Kadangi keliukas daug kur nutiestas nuardžius kalnų dalį, jų kraštai išnaudoti gana sumaniai. Daug kur įrengti sandėliukai ar nedideli garažai, o kai kur įrengta tiesiog puiki atokaitos vieta piemenims. Nuotraukoje matomoje uoloje buvo įrengtas WC :)
Truputis buities: kelionėje maitinuosi gana paprastai. Man patinka suplanuoti atstumus taip, kad būtų įmanoma pasiekti geriausią dienos rezultatą, negaištant laiko ilgiems sustojimams. Dėl šios priežasties neturiu laiko lankytis restoranuose ar kavinėse. Jas man atstoja pačio pasidaryti sumuštiniai su kumpiu, sūriu ir daržovėmis arba McDonalds. Valgau 3-5 kartus po nedaug.
Su pakilia nuotaika ir sočiu pilvu beminant, mane aplankė techninės problemos. Likus apie 15 km iki Granadilla (64 kilometras), truko galinis stipinas. Iš pradžių viskas atrodė prasčiau, tačiau atidžiau įvertinus situaciją, paaiškėjo, kad sulūžo ne pats stipinas, o veržlės galvutė. Ėmiausi remonto darbų tam tikslui kaip donorą panaudodamas priekinį ratą. Sugaištas geras pusvalandis ir aš galėjau tęsti kelionę. 
Šis posūkis į miestelį pavadinimu Las Vegas. Niekada nebuvau Amerikoje, bet gal šiokių tokių panašumų yra?
Po pietų oro temperatūra gerokai pakilo. Ilgą kelią važiavau vienas, nesutikdamas nieko judančio.
Valio! Granadilla pasiekta. Planavau, kad šį atstumą daugiausiai lygiu keliu įveiksiu greičiau, tačiau koją pakišo techninės problemos. Bet kokiu atveju, aš tęsiau kelionę ir tas man buvo svarbiausia.
Paskutinė atokvėpio minutė ir pasistiprinimas. Nuo čia laukė pakilimas nuo 500 m iki 2190 m.
Viskas ėjosi gana neblogai. Jaučiausi puikiai, automobilių nedaug, o nuotaiką praskaidrindavo įvairios pramogos. Štai čia sutikau vaikinukus, kurie riedlentėmis leidosi keliu nuo kalno žemyn. Vienas jų važiavo automobiliu, o penki iš jų riedėjo žemyn.
Kilau grožėdamasis puikia salos gamta ir geru oru. Netrukus už kelių posūkių turėjau pamatyti Vilaflor miestelį. Tai aukščiausiai įsikūręs saloje miestelis - 1400 m..
Kadangi šis kalno šlaitas gana status, kelias pilnas serpantinų. Darėsi karšta ir jokio vėjo. Išsitepęs kremu nuo saulės vistiek jaučiau kaip rankos ir kojos po truputį pradeda "spragsėti" :)
1800 metrai. Jei iki Vilaflor kelias buvo tiesiog vingiuotas pasimėgavimas, tai čia prasidėjo "tikrų dėdžių" reikalai. Vingiuotos bet labai stačios įkalnės žudė, o dar labiau žudė kepinanti saulė. Tai buvo tikrai pati karščiausia diena, kokią man tik teko patirti šioje saloje. Pabaigiau visą savo vandenį ir su nekantrumu laukiau stotelės, kur galėčiau vėl jo pasipildyti. O jėgos vis seko... Nuotraukoje už viršukalnės yra Teidės parkas - dar geras gabalėlis kelio...
Gerokai išsekintas ir ištroškęs, pagaliau būdamas 2000 metrų aukštyje, radau kur atsigaivinti. Vieša didelė stovyklavietė su vandeniu buvo tai, ko man reikėjo. Sekmadienio popietę čia buvo labai daug geru laiku besimėgaujančių piknikautojų. Visiems buvo didelė atrakcija pamatyti, kaip nusivaręs dviratininkas vos ne iki pusės palenda po šalto vandens čiaupu.
Atgavau jėgas ir paskutinius 100 metrų iki parko pradžios įveikiau su vėjeliu. Nuovargio staiga kaip nebūta, kuomet pamačiau tokį nuostabų peizažą...
Tajinaste augalas - vienas iš Tenerifės "vizitinių kortelių". Savo vyresniajai dukrai sakėme, kad tai kyšo netvarkos nykštukų kepurės, kurie čia dieną slepiasi, o naktį keliauja pas vaikus ir tikrina, kurie iš jų nesusitvarkę žaislų :)
Teidė jau švietė horizonte ir viskas atrodė jau čia pat. Tačiau iš tikro teko įveikti dar kokią 10 kilometrų, kurie dar šiek tiek nuvedė žemyn, o po to vėl privertė sukaupti paskutinę energiją ir vėl pakilti.
Ir pagaliau aš tai pasiekiau - mano salos svajonė, mano pastarųjų savaičių sapnai, mano kančia ir skausmas, mano kelionės tikslas ir MANO VIRŠUNĖ!
Per šią savo kelionę nuvažiavau 168 kilometrus, o pakilau 2891 metrus.