Riugenas: Dviračiais per gamtos paminklų ir istorijos turtingą salą
Gali pasirodyti kiek logiška, kad jei su žmona susižadėjome Prancūzijoje keliaujant dviračiais, tai ir medaus mėnesį nusprendėme praleisti ant jų.
Kelionės distancija: ~250km
Puikūs atsiminimai iš ankstesnių kelionių ir sentimentai mus vėl privertė pasirinkti Vokietiją. Šį kartą salą, esančią ne taip jau toli nuo Lietuvos – Riugeno salą. 
Riugenas - tai nedidelė sala Vokietijos šiaurėje gerokai panaši į mūsų Kuršių neriją. Patekti į ją nėra labai sudėtinga, nes iš Klaipėdos plaukia keltas tiesiai į Mukraną. Ant dviračių užsėdome po pusės paros plaukimo keltu. Kelte dominavo sunkvežimių vairuotojai ir tik viena kita grupelė grįžtančių vokiečių turistų. Sutikome vieną įdomesnį vokietį, grįžtantį namo. Jis užsiiminėjo dviračių maršrutų sudarymu . Prieš kurį laiką pravažiavo dviračiu iš Berlyno į Lietuvą, o dabar vyko tuo pačiu maršrutu su automobiliu ir sudarinėjo lankytinų vietų sąrašą, žymėjosi koordinates, rinko informaciją savo kelių legendai. Pirmąją dieną buvome suplanavę skirti Zasnico apžiūrai, tad susiradome nakvynę ir išvykome pasižvalgyti. Mukranas yra gan didelis pramoninis uostas, tad tik išlipus galima buvo pastebėti daug važinėjančių sunkiasvorių automobilių ir visokios kitokios pramoninės technikos. Vienas paskui kita zujo vamzdžio dalis į laivus vežiojantys sunkvežimiai. Jie skirti dujotiekio Nord Stream statybai. 
Zasnicas yra maždaug 8 km nuo Mukrano į šiaurę. Visą laiką važiavome dviračiu taku, per mažytes gyvenvietes, geltonuojančius rapsų laukus ir nė nepajutome kaip pramoninė panorama staiga išnyko ir atvykome į daug ramesnį Zasnicą. Nedidelis miestukas su maždaug 10 tūkstančių gyventojų gyveno savo ramų gyvenimą. Vos vienas kitas nedidelis supermarketas, keletas lauko kavinių ir nedidelis tradicinių vokiškų senovinių namų kvartalėlis. Jie čia šiek tiek kitokie, su puošniais balkonais ir langinėmis, šiek tiek panašūs į amerikietiškąją santa barbarą. Įsigijome maisto ir tingiai įsitaisėme parkelyje ant šlaito, nuo kurio matėsi puiki jūros panorama su plaukiančiais laivais ir ratus sukančiomis žuvėdromis. Praleidę porą valandų, vėliau dar apsukome ratą pro mažesnes gatveles, užkabinome Jasmund parko prieangius, suradome vieną kitą lobį ir tuo pačiu geltonu rapsų keliuku grįžome į nakvynės vietą. Važiuoti atgal buvo itin smagu, nes visus tuos 8 kilometrus tęsiasi nuolatinė pakalnė. Kitą rytą susiruošėme į kelionę po salą. Pirmoji stotelė buvo Jasmund parkas, kuriame galima rasti salos vizitinę kortelę – Königsstuhl – kreidos uolą. Jeigu pagooglinsite Riugeno salą, tai kas antras rezultatas bus apie šį gamtos paminklą. Vokiečiai juo labai didžiuojasi ir naudoja visuose turistiniuose giduose, atvirutėse, ženkliukuose. Iš tikro gražus gamtos kūrinys. Užsilipus ant pačio aukščiausio taško pasimatė puiki panorama į žydrą jūrą (pastebėjau, kad čia ji daug mėlynesnė, nei pas mus) , o nusileidus prie vandens radome egzotišką akmeninį pliažą. Jeigu ne turistai, tai būtų tikrai puiki vieta pernakvoti ar šiaip papoilsiauti – tarsi kokioje Indijos vandenyno saloje. Jeigu neklystu, šioje vietoje buvo ne kartą filmuoti filmai pagal britų rašytojos Rosamund Pilcher romanus.
Toliau mūsų kelias vedė per parko girią, kuri man pasirodė panaši į Šervudo girią, žinomą iš Robin Hudo istorijos. Medžiai galingi, aukšti, storais kamienais. Lapija prasideda tik pačiame viršuje, todėl atrodė, tarsi važiuotume per uždarą patalpą, kur tik retkarčiais pro stogo plyšius prasiskverbdavo vienas kitas saulės spindulėlis. Bėgo laikas ir artėjo pietų metas. Išvažiavę iš girios sustojome papietauti. Tapo akivaizdu, kad turistų pagrindinis srautas toliau Königsstuhl nebekeliauja, todėl buvo puiki vieta ramiai prisėdus ant suoliuko pavalgyti. Išsivirėme kavos, sumuštinių, sukirtome štrudelį ir pasistiprinę pajudėjome link Lohme. Ramiai riedėjome neapkrautais keliukais grožėdamiesi salos panorama. Trukdė tik gan intensyvus vėjas, tačiau keliui pasisukus link Glowe jis sumažėjo. Už Glowe įvažiavome į savotišką Kuršių neriją – vienoje ir kitoje pusėje vanduo. Žemės plotelis visas apaugęs pušynais, o per jį tęsėsi puikus dviračių takas. Kiekvieną kartą važiuojant tokiu keliu, negali atsidžiaugti kaip smagu juo riedėti – jokių automobilių, jokių duobių. Gali net ir be rankų važiuoti... Vakarą praleidome šiek tiek pavažiavę už Juliusruh. Sustojome nuošaliame kempinge šiek tiek anksčiau, kad galėtume atsikimšti šampano ir tinkamai atžymėti medaus mėnesio pradžią bei pirmąją kelionės dieną. 
Kitos dienos pirmas iš tikslų buvo Kap Arkona . Prieš Vokietijos susivienijimą tai buvo šiauriausias VDR taškas – toliau tik Švedija, todėl sutikome daug turistų atvykstančių pažiūrėti per žiūronus į tolybes. Prie senojo švyturio yra daug ženklų, bylojančių, kad šis iškyšulys buvęs gan svarbi militaristinė vieta. Žymus yra Arkonos bunkeris, tačiau dėl laiko stokos jo neaplankėme. Norėjosi judėti toliau, todėl pasukome į pietvakarius ir per Putgarten, Alten-kirchen pasiekėme Wiek miestelį. Nors buvo labai vėjuota, tačiau tempą laikėme tikrai neblogą. Pietauti sustojome tik persikėlę Wittower keltu. Iki tol pamatėme gan nykoką salos dalį. Dviračiu takeliai suprastėję, dominavo laukai, pievos, o kur atvira teritorija, ten ir vėjas – pasimėgavome juo iki soties. Ne veltui Wiek miestelyje radome vieną didžiausių burlentininkų kurortą. Vanduo visas mirgėjo nuo vokiečių, čekų, netgi švedų spalvotų burių. 
Dienos tikslas buvo iš Scharprode keltu persikelti į Hiddensee salą ir ten pernakvoti, tačiau kai atvykome prie kelto, teko susipažinti su nemenkomis persikėlimo kainomis. 30Eur žmogui už persikėlimą, kad pernakvoti ir ryt vėl atgal grįžti pasirodė kiek per daug, todėl apsistojome Scharprode. Vis tik Vokietijoje, kitaip nei Alandų salose, visi keltai mokami net ir dviratininkams. Geležinė vokiška tvarka – viskas mokama, nemokamas sūris tik spąstuose. Kempingas buvo ant paties kranto, tad ir vėl mėgavomės dideliu vėju. Ryte mūsų palapinė buvo gerokai užpustyta smėliu. Praleidus dar keletą dienų būtų tekę gerokai atsikasti norint išsikrapštyti iš jos. Matyt ne veltui ši salos dalis tiesiog nusėta vėjo jėgainėmis. 
Toliau mūsų kelias vedė į Bergeną – vieną didesnių salos miestų. Popietę išsinuomojome kambarį pas vieną vokiečių šeimą ir pasileidome apžiūrinėti miestelio. Bergenas pagal dydį panašus į Trakus, o senamiestyje yra ne ką mažiau gražių lankytinų vietų. Apžiūrėjome keletą bažnyčių, švyturį, nepabijojome užsukti ir į naujesnius rajonus, kuriuose dominuoja daugiabučiai namai panašiai kaip Lietuvoje. Čia pirmą kartą pajutau, kad vis tik esame rytinėje Vokietijoje, ir kad ilgi metai Vokietijos padalijimo padarė savo įtaką. Dėl šios priežasties Bergenas taip ir neliko atmintyje kaip itin įsimintinas miestelis. Vakaras buvo paskirtas didžiajam UEFA finalui – Barcelona vs. Manchester United. Kitą rytą mus pažadino į palangę besidaužantys lietaus lašai. Supratome, kad pasitaikė pirma diena mynimo per lietų. Iš tikro nebuvo taip sunku kaip pradžioje mąstėme, nes dviračiu takeliai matomai suprojektuoti protingo žmogaus – taip, kad visas vanduo greitai nuteka nuo keliuko į šonus. Kelias iki Zirkow buvo gan nuobodus. Džiaugiamės, kad nepasukome dar labiau į pietus, nes buvo akivaizdu, kad ši salos dalis nėra labai įdomi. Judant link Ostseebad Baabe vaizdai pradėjo keistis. Atsirado daugiau kalvų, o tarp jų dėmesį patraukė važinėjantis garvežiukas. Jis, kaip pas mus siaurukas, vežioja turistus po gražesnes šios salos teritorijas. Tai turbūt dar vienas salos akcentas, ką taip reklamuoja salos turistinės organizacijos ir ką taip mėgsta turstai. 
Netoli Ostseebad Baabe paslėpta nemažai lobių, todėl pusdienį skyrėme jų paieškai. Pirmąjį ieškant turėjau įdomią patirtį. Reikėjo užsilipti į aukštą pušį, sekti paslėptais pseudovoverės pėdsakais, kol galiausiai, pats nepastebėjau kaip, užsikoriau iki pat viršaus, iš kur atsivėrė puiki salos dalies panorama. Kitus radome rytiniame iškyšulyje prie Ostseebad Gohren. Beieškodami lobių, aplankėme ko gero visus šios teritorijos gamtos paminklus, bažnyčias ir vakarą praleidome ramiai gurkšnodami vyną ir vaikštinėdami po rytinę salos pakrantę. Akivaizdu, kad Ostseebad Baabe, Sellin, Binz yra vieni didžiausių salos kurortų, kur dažnas vokietis atvažiuoja pailsėti nors savaitę. Panašiai kaip mūsų Palangoje. Nors buvo gegužė, tačiau žmonių buvo tikrai daug. Išskirtiniai šie miestai ir savo architektūra. Daugelis namų su dar puošnesniais balkonais, langais, nei Zasnice. Įspūdingai atrodo ir Sellin miestelyje namas-restoranas ant vandens. 
Išaušo paskutinė kelionės diena, vakare turėjome išplaukti namo, todėl vėl sėdome ant dviračių ir pasukome miškais link Mukrano. Miškuose keliukas buvo paprastas išvažinėtas vieškelis. Jame buvo pilna vienadienių dviratininkų. Ypatingai dominavo kalnų dviratininkai. Palengva, neskubėdami apsikrovę daiktais puškavome vienam kitam ištardami „Hallo“, kol už Binz pasiekėme dar vieną mane itin dominusį objektą. Prie Prora miestelio yra Hitlerio laikais statyti Trečio reicho poilsio namai. 1936 metais pradėto 4.5 km ilgio statinio tikslas buvo įrengti poilsio namus vidutinei darbininkų klasei ir privilioti juos į nacistinę partiją. Jį statė judėjimas "Kraft durch Freude", tačiau prasidėjus karui statybos sulėtėjo. 8 tūkstančiuose kambarių buvo numatyta, kad galės apsistoti iki 20 tūkstančių poilsiautojų, tačiau poilsinės taip niekada ir nebuvo užbaigtos. Šiuo metu tai yra pastatas vaiduoklis, su išdaužytais langais, apipaišytomis sienomis. Tik maža pastato dalis naudojama kaip egzotiškas viešbutis užsienio turistams, norintiems grįžti atgal į istoriją, tačiau didžioji statinio dalis yra tikras galvos skausmas dabartinei Vokietijos valdžiai – dalis vadovybės siūlo pastatą nugriauti,tačiau kita vietinės valdžios dalis priešinasi tam ir teigia niekada nesutiks su naujų investuotojų ketinimams tai padaryti. Aptverta spygliuota pastato teritorija byloja apie vieną juodžiausių žmonijos istorijoje periodų. 
Istoriniais sumetimais pasigrožėję pastatu nė nepastebėjome kaip šnekučiuodamiesi pasiekėme Mukraną. Ši trumpa atostogų savaitė ėjo į pabaigą ir mums liko tik sulaukti kelto. Dar kartą nuvažiavome iki Zasnico įsigyti maisto, papietauti bei atsisveikinti su sala. Vakare jaukiai įsitaisėme savo kajutėje ir dairydamiesi pro langą į vakarinės saulės apšviestą salą stebėjome kaip ji dingo iš horizonto. Apibendrinant, turėjome puikią atostogų savaitę saloje, kurią drąsiai po Alandų salų pavadinčiau dviratininkų rojumi. Čia verta užsukti tiems, kas nori pamatyti gamtos paminklų, susipažinti su istoriniais objektais, bei per daug neatitrūkti nuo civilizacijos.