Tenerifė: kelionė į Punta del Hidalgo
Pagaliau turėjau laiko susukti pirmąjį dienos šimtuką. Savaitgalio išvykos tolimiausiam taškui pasirinkau Punta del Hidalgo. Išsistudijavau iš gyvenamos vietos galimus maršrutus ir nusprendžiau pasirinkti turinčią mažiausiai sukilimo - ~2000m.
Kitos trasos turi iki 3000m per 150km, tad jas pasilikau kitam kartui. Punta del Hidalgo labiausiai į šiaurės vakarus nutolęs salos taškas, pasižymintis natūraliais okeane esančiais baseinais ir neįprasto dizaino moderniu švyturiu.
Nusprendžiau startuoti 8 ryto, kada jau būna saloje pakankamai šviesu. Nors per pastarąjį mėnesį rytas dar šiek tiek paankstėjo, tad galima bus kitą kartą išvykti ir pusvalandžiu anksčiau. Toks jau čia reljefas, kad kur benuspręstum važiuoti, visada važiavimą pradėsi nuo įkalnės. Ne išimtis buvo ir šiandiena. Tiesa, su šviežiomis jėgomis ir ryto saule tai daryti nebuvo sudėtinga.
Pastaraisiais metais esu kažkaip labai susižavėjęs ultralight cyclingu, tad į bet kokią kelionę imu tik pačius būtiniausius daiktus ir vis ieškau sprendimų kaip dar sutaupyti svorio. Šiam važiavimui pasirinkau Camelback'ą, turintį keletą nedidelių kišenių, į kurias dar pasiėmiau atsarginę kamerą, klijavimo komplektą, daugiafunkcinį raktą, piniginę, korteles, telefoną, mini stovą, ilgom rankovėm treningą, porą snickersų ir bananų ir šokoladinių sausainių (per daug nederinau iš anksto maisto raciono, tai tiesiog kas ryte iš spintelės po ranka papuolė). Vandens prisipyliau 1.8L į camelback'ą ir dar gertuvę. Iš pradžių galvojau gal per daug, bet paaiškėjo, kad kaip tik.
Tai pirmas mano trumpas sustojimas buvo El Sauzal miestelyje. Sustojau apžiūrėti 16 amžiaus San Pedro bažnyčią, užkąsti. Tradicine Kanarų architektūra pasižyminčioje 9000 gyventojų turinčioje provincijoje daugiausia auginamos vynuogės ir gaminamas vietinis vynas. Vynuogynai dominuoja tik šioje salos pusėje dar įskaitant ir šalia esantį Tacoronte regioną.
Vėliau teko vėl tęsti kilimą aukštyn iki minėto Tacoronte. Aplink šias apylinkes atsirado pirmieji dviratininkai. Vieni profesionalai, kiti mėgėjai kaip aš. Negalėjau susilaikyti nepasivaržęs su ta pačia kryptimi judančiais sportininkais ir taip pravažiavau savo posūkį. Kai susivokiau, buvau jau tolokai nuvažiavęs, bet gera žinia buvo tai, kad dar nepravažiavau kelio, kuriuo planavau grįžti. Tad juo ir pratęsiau kelionę. Kuo šiauriau į salos pabaigą link kalnų kaupėsi sunkūs debesys. Pasisukau tiesiai į juos ir leidžiantis žemyn netrukus prasidėjo dulksna, o vėliau ir pirmą kartą saloje gavau tikro lietaus. Šiaip nieko blogo, tik gaila buvo, kad nemaža dalis horizonto pasislėpė po žemai slenkančiais debesimis, o tai atsiliepė ir nuotraukų kokybei :)
Punta del Hidalgo pasiekiau per porą valandų. Ir nors pusę kelio teko judėti įkalnėmis 11km/h greičiu, paskutiniai keliolika kilometrų leidžiantis iki tolimiausio taško 60km/h greičiu pataisė vidutinį greitį. Miestelis įsispraudęs nedideliame, lygiame, beveik su okeanu vienodame aukštyje žemės lopinėlyje. Vos tik labiau į dešinę ir čia stūkso 500-600m kalnai, apaugę žalia augmenija. Tai Anaga kalnų masyvo vakarinė dalis. Apžvalgos aikštelėje, kur pasibaigia kelias sustojau atsipūsti. Nuo čia prasideda hike'ingo trasos. Tolėliau jau matėsi besitreniruojantys bėgikai, o kiti dar tik rinkosi į pradžios vietą.
Čia pat ilsėdamasis praradau ir savo oranžiniai baltus akinius. Pasidėjau ant suoliuko šalia atremto dviračio. Kelias minutes pavaikščiojau 15 m spinduliu apsižvalgyti ir pafotografuoti, o grįžus jų nebebuvo. Per tą laiką šalia buvo du vaikinukai atvykę pasižvalgyti ir viena vidutinio amžiaus pora. Abu ekipažai dingo dar iki man sugrįžtant. Nesinori tikėti, kad pavogė, bet iš kitos pusės patys tai nedingo... Gaila... žmonės kalba, kad jie man jau tam tikru trademarku buvo tapę, žmona sakydavo, kad MTB trasoje lengviau pažinti :) Teks ieškot naujų.
Namo pasukau per Valle de Guerra slėnį. Greičiausiai nedaugeliui tie pavadinimai ką ir sako, bet jeigu apie tai kalbant supaprastintai - slėnis Tenerifėje - visapusiškos gerovės zona. Didžioji dalis salos pasižymi stačiais šlaitais ir tik visiškai nebetoli pakrantės ji tampa nuožulni. Pietuose, nors ir daugiau lygaus ploto, tačiau dominuoja dykuminė, skurdi augmenija. Tad ne tiek daug ir ploto statyti namus ar ką nors auginti. Tuo tarpu slėniuose dėl nuožulnesnio šlaito įsikūrę nesibaigiantys, susiliejantys vienas su kitu miesteliai, o atskiruose plotuose dominuoja dirbami plotai. Valle de Guerra taip pat buvo pabalęs nuo šiltnamių stogų, o vietomis parudavęs nuo vynuogynų.
Kagandi šiek tiek nuklydau nuo maršruto, tai pastebėjau, jog pakilimo gaunasi mažiau nei planuota, dėl to nusprendžiau grįždamas dar pakilti iki 800m aukščio esančio Aqua Garcia. Mažai ką apie šią atkarpą plačiau galima papasakoti, nes jį praktiškai skendėjo debesyje, tad nedaug temačiau.
Visiškai priartėjus prie namų dar nusprendžiau apsukti ratuką per La Orotavą slėnio vidurį einantį kelią. Juo dar nebuvo tekę važiuoti nei automobiliu, nei dviračiu. Čia pat vėl įsivėliau į gatvės lenktynes su besitreniruojančiu dviratininku, tad kelias neprailgo. Beje, man pačiam vis įdomu dairytis kokiais plento dviračiais čia važinėja aplinkiniai, tai po šių kelių savaičių stebėjimo mano subjektyvios išvados tokios, kad absoliuti didžioji dauguma yra Merida. Toliau praktiškai apylygiai dominuoja Trek, Specialized, Giant, Colnago, Pinarello, BH.
Taigi sugaišęs trasoje nepilnas 5 valandas, pasiekiau savo namus. Maršrutas pasirodė tikrai įdomus. Pakankamai sunkus, tačiau tuo pačiu nevarginantis, nes automobilių yra saikingai, o akis paganyti taip pat apstu kur. Planavau sustoti kokiame nors barelyje išlenkti bokalą alaus, tačiau, kadangi buvo apsiniaukę ir vėsoka šį ritualą atidėjau kitiems pasivažinėjimams.
Šį kartą: 102km per 4:50:20 su 1806m pakilimo ir 1799m nusileidimu.
Techninė informacija ir detalus maršrutas: