Sugrįžimas į Biarritz’ą III dalis

Klaidžioti begale gatvių tądien nebuvo noro, todėl paklausiau kempingo darbuotojo apie artimiausią parduotuvę ir ne visiškai supratau jį, kai šis atsakė – „pakilkite kilometrą šia gatve (rodo pirštu) ir parduotuvę rasite Petrozavodsk‘o gatvėje“.

Šiek tiek pavažiavę iš tikro tokią randame. Pasirodo La Rochelle miestas turi keletą broliškų miestų, tokių kaip Essouira Maroke, kuriame lankėmės metų pradžioje, Liubekas Vokietijoje ir tas pats Petrozavodzkas, su kuriais aktyviai bendradarbiauja kultūros srityje. Kitą dieną važinėdamasis dar radau Romos, Helsinkio, Oslo, Briuselio, Stokholmo, Maskvos, Prahos bei kitų sostinių, taip pat Kenedžio bei Vinstono Čerčilio gatves. Parduotuvėje nusipirkome salotų, keletą bagečių, vyno ir šaldytų „chicken mcnuggets“. Vakare eksperimentavau su savo primusine keptuvėle. Per gerą valandą pavyko pasiruošti visai skanų patiekalą su salotomis. Kempinge nebuvo ypatingai graži aplinka, todėl stebėjome kitus poilsiautojus. Vienoje pusėje savo palapinės teritorijoje gėrė degtinę ir garsiai diskutavo šeši prancūzai. Visi jie buvo paprasti žemesnio sluoksnio baltaodžiai, tačiau vienas jų buvo tamsaus gymio dreduotais plaukais rastamanas. Po valandėlės jis nuėjo į palapinę ir išlindo persirengęs samurajų kimono. Atsistojęs į keistą pozą, pradėjo demonstruoti kažkokį ritualą. Kiti per daug nesidomėjo kolegos šou ir toliau įnirtingai diskutuodami svaiginosi. Tada artistas dar kartą įlindo į palapinę, išsitraukė kuprinę ir kažkur iškulniavo į miestą. Šiek tiek arčiau mūsų buvo įsikūrę senutėliu Renault 5 atvykę vidutinio amžiaus kukliai besielgiantys poilsiautojai. Negirdėjau jų šnekant, tačiau nuojauta neapleido, kad jie man atrodo pažįstamai. Įtarimai pasitvirtino, kai pasistatę palapinę ir vakarienės stalą, jie iš automobilio bagažinės išsitraukė didžiulį „samavarą“, su kuriuo didingai prakulniavo per visą kempingą iki prausyklų, taip patraukdami visų buvusių čia dėmesį. Dar su mumis stovyklavo jaunimo pulkas. Merginų raginamas vienas vaikinas išsitraukė gitarą ir pradėjo groti bliuzą. Buvo be galo smagu klausytis gurkšnojant savo užtarnautą vyno taurę. Išklausę visą programą užmigome. Išaušo poilsio rytas, tačiau dar vakar prieš miegą sugalvojau, kad gulėti ir nieko neveikti yra ne man, tad palikau brangiąją miegoti, susidėjau būtiniausius daiktus ir išvažiavau aplankyti Ile de Re. Buvo puiki proga tai padaryti, nes neplanavome ten užsukti, o nuo mūsų kempingo GPS iki salos rodė tik daugiau nei dešimt kilometrų. Ši 30 km ilgio ir 5 km pločio sala, esanti visai šalia La Rochelle priminė Kuršių Neriją. Skirtumas tik tas, kad iki salos veda 2,9 km ilgio tiltas, iš kurio atsiveria puiki panorama. Prancūzai sala ypatingai rūpinasi. Ten draudžiamos įvairios žmogaus veiklos, saugoma sena architektūra, įvažiavimas automobiliams apmokestintas ekologiniu mokesčiu. Po nedidelio nuklydimo link autostrados, su vietinių pagalba randu dviračių taką į salą. Dviračiams įvažiavimas yra nemokamas. Jiems tilte yra atskira juosta, kuria dalį tilto kyli į įkalnę, o kitą dalį leidiesi. Leidžiantis į salą pavyko išvystyti 60 km greitį, vėliau teko sulėtinti, nes su manimi atvyko dar nemažas vienadienių dviratininkų. Saloje itin gerai išvystytas dviračių turizmas. Visas plotą sudaro ištisas takelių tinklas. Kiekvienas gali pasirinkti pagal savo norą ir galimybes kur važiuoti. Aš sugalvojau pasiekti Ars en Re. Jame turistinėje skrajutėje buvo nurodytas gražus švyturys. Iš pradžių važiavau dešine salos dalimi pro La Flotte, tada į St Martin de Re, o vėliau pasukau link Le Blois Plage en Re. Kelias tęsėsi miškeliais, kartais išlendant į miestelius, kuriuose tekdavo gerai pagalvoti, kad rasti tako tęsinį, dar vėliau išvažiavau į nedidelius vynuogynų laukus. Mūsų buvimo Prancūzijoje metu, buvo pats vasaros sezonas, todėl šioje saloje buvo ypatingai daug turistų, automobilių ir šurmulio. Salos kraštovaizdis po apsilankymo Alandų salyne didelio įspūdžio nepadarė, taip pat pavargau nuolatos lenkti žioplinėjančius dviratininkus ir šūkauti „atsargiai!” (mano varginga prancūzų kalba paraidžiui skambėjo kažkaip taip “atoncijon!”), tad nusprendžiau nebesiekti Ars en Re. Le Blois Plage en Re parduotuvėje nusipirkau alaus ir pasukau į pliažą. Mano nuostabai, ši pakrantė buvo beveik tuščia. Tolumoje matėsi tik vienas kitas gulinėjantis poilsiautojas. Matyt todėl, kad vandenyno dugnas buvo labai akmenuotas. Tai nesutrukdė man antrą kartą kelionėje išsimaudyti vandenyne ir valandėlę pailsėti deginantis. Po tokios poilsio procedūros, kūnas aptingo, tad pasukau link namų. Grįžau kaire salos pakrante dar kartą įsitikindamas, jog sala visa vienoda – vynuogynai, miškeliai, miesteliai. Didelio įspūdžio ji man nepaliko, tačiau vistiek džiaugiausi pamatęs šį garsų kraštą ir pervažiavęs garsiuoju tiltu. Popietę grįžus turėjome šiokių tokių ūkio darbų. Intensyviai kelionėje mėgaujantis kava, arbata, sriubomis seko mano primuso balionėlis. Vis važiuojant aplankydavau SuperU, Casino, Carrefour ir kitus supermarketus, tačiau niekur nepavykdavo rasti Primus dujų balionų. Prancūzijoje vienvaldis lyderis Campingaz. Paskutinė viltis buvo InterSport sporto prekių parduotuvė, kuri kiek išsiaiškinome, buvo šio miesto kitoje pusėje. Dviese patraukėme ieškoti šios parduotuvės. Neplanuotai šiek tiek pasiklydus ir paklaidžiojus po įvairius La Rochelle rajonus radome supermarketų rajoną. InterSport reikiamo dujų baliono nebuvo, tik Colemann, kuris kainavo 70 Eur. Beveik nuleidus rankas prieš mūsų akis iškilo Decathlon reklama, kuri skelbė „tik 500 m ir jūs vietoje!“. Jau gerus porą metų tik čia perku įvairius dviračių aksesuarus, termo rūbus ir kitą amuniciją, tad nusprendėme užsukti. Man visai nesitikint, turizmo skyriuje radau paskutinius keturis Primus balionus. Iš tos laimės paėmiau visus. Tai reiškė, jog visą kelionę galėsime mėgautis šiltu maistu ir gėrimais. Šiek tiek subjurusi nuotaika akimirksniu pasitaisė ir laimingi grįžome praleisti pavakarės La Rochelle senamiestyje. Pastebėjau, jog naudinga keliauti yra ir dėl to, kad paprastai jų metu atsiranda kitos vertybės. Pradedi kitaip vertinti kasdienybėje savaime suprantamus dalykus. Prisiminiau, kaip keliaujant Kryme didžiajame kanjone po dviejų dienų kelionės senkant gėlo vandens atsargoms radome šaltinį. Taip pat, kai plaukiant jachta iš Gotlando į Klaipėdą audros metu po paros kankinimosi pastačiau pirmą žingsnį ant stabilaus paviršiaus. Panašus pavyzdys to, ką aš noriu pasakyti buvo ir praeitais metais keliaujant po kalnus Murmansko srityje Chibinuose. Prieš išvykstant buvome sugalvoję tokią atrakciją, kad kiekvienas ekspedicijos dalyvis į kelionę turi pasiimti kokį nors siurprizą ir apie tai niekam nepasakoti. Kai jam atrodys tinkamiausias laikas, parodyti visiems. Keliavome septyniese, tad kelis kartus turėjome tokias laimės akimirkas. Labiausia įsiminė trečia diena be civilizacijos - po dienos kopimo į viršukalnę, stovint ant pasiekto tikslo draugas išsitraukė 2,5L Coca-Cola butelį. Tai tikra beprotybė, turint galvoje, kad kuprinės buvo ir taip prikimštos maisto, rūbų ir kitų būtinų dalykų išgyventi laukinėje gamtoje, o kiekvienas gramas buvo pasvertas. Kiti draugai kelionės metu nudžiugino kalijanu, širšių medumi su graikiškais riešutais. Man dar yra tekę skaityti, kaip vieni keliautojai pagal tokią tradiciją ant viršukalnės gamino cepelinus. Visi tokie siurprizai atrodo savaime suprantami dalykai, tačiau kelionėje įgyja didelę reikšmę. Šioje kelionėje mums taip nutiko su primusu. Apsirūpinę reikiamomis eksploatacinėmis medžiagomis, vakare gaminome Corden Bleu. Vėl pavyko išgauti nuostabų skonį, kurį pagardino salotos ir vynas. Absoliučiam poilsiui išgauti, po vakarienės pasivaikščiojome Vinstono Čerčilio bulevaru, besitęsiančiu netoli La Rochelle uosto vartų. Tai buvo mūsų paskutinis vakaras La Rochelle. Ryte turėjome nematomas lenktynes – kaip kokiam šaltajame kare. Šalia mūsų paskutinę naktį atvyko, kaip spėju, vokiečių porelė, panašaus amžiaus kaip mes. Nebendravome, tačiau jie vis žvalgėsi į mus, o mes į juos. Lenktyniavome kas pirmas susiruoš. Jie pirmiau valgė, mes pakavomės, tada jie pakavosi, mes valgėme. Pralošėme, jie išvažiavo dešimčia minučių anksčiau. Nebeliko konkurentų, tad lėtai pajudėjome tolyn link savo tikslo. Kadangi miestas yra įlankoje, mums teko grįžti į senamiestį ir apvažiuoti uostą. Sunkiai sekėsi rasti eurovelo dviračių taką, todėl iki Angoulins važiavome plentu. Vėliau su eiline vietinių pagalba radome, tačiau ir tas už keleto kilometrų, prasidėjus naujai įlankai, pasibaigė. Grįžome į plentą. Taip sugaišome apie pusdienį, mažiau važiuodami, daugiau stovėdami ir bandydami susiorientuoti. Galiausiai teisingą maršrutą pasirinkome ties Chatelaillion-Plage. Kadangi buvo sekmadienis, o jų metu parduotuvės dirba iki 13 val. pasinaudojome proga užkąsti su vaizdu į vandenyną.Tolimesnis kelias tęsėsi arčiau plento per mažus miestelius, kur vaizdai daugiau priminė lietuvišką kaimą. Vandenyno nesimatė, tačiau, tai kad nutolome nuo jo nebuvo blogai – mažesnis vėjas. Oras buvo kaip jau čia tapo įprasta – pirma dienos pusė apsiniaukusi, o po pietų pro debesis nedrąsiai pasirodydavo saulutė, vakare būdavo giedra. Rankos ir kojos darėsi vis rudesnės ir rudesnės. Besišnekučiuojant ir laikant kruizinį tempą, privažiavome kryžkelę. Reikėjo pasirinkti - didmiestis Rochefort ar mažas miestelis pakrantėje Fouras. Pasirinkome pastarąjį, kurį pasiekėme pakankamai anksti. Kadangi iš jo toliau tęsti kelionę žemyn galima tik per Rochefort, nusprendėme čia apsistoti. Fouras – mažas miestukas, kurio garsiausias objektas „Fort Boyard“, esantis vandenyne visai šalia. Šio forto istorija mena 1801 metus, kuomet Napoleonas įsakė pastatyti tvirtovę, kuri galėtų apsaugoti Rochefort arsenalą nuo britų atakų. 1857 metais jis buvo užbaigtas, tačiau dėl tų laikų karinių technologijų, šis fortas taip ir nesugebėjo efektyviai apsaugoti zonos, todėl ilgainiui pavirto kalėjimu. Šiais laikais šis statinys naudojamas turizmo tikslais ir filmuoti įvairius realybės šou. Kiekviena atvirutė Fouras papuošta šio objekto nuotrauka. Palengva žvalgydamiesi po miestelį, kuris vis labiau mums patiko, radome veikiantį kempingą visai ant vandenyno kranto. Dar labiau mus nudžiugino kaina – 9,6 Eur. Taip, nuvažiavę gana nedaug, 60 km, įsikūrėme ir neskubėdami papietavome. Buvo pats metas pietų pogulio, todėl brangioji užmigo, o aš išvažiavau pasižvalgyti po apylinkes. Buvo atoslūgio metas, tad aplankiau Fouras iškyšulį. Atoslūgio metu galima pėstute pasiekti šalia esančią Ile D‘Aix salą, todėl turistų buvo aplink daug. Miestelyje vyko kažkokia sekmadieninė šventė. Aptvertoje teritorijoje buvo prekiaujame įvairiais niekučiais, kitoje pusėje veikė Texas country šokio mokykla ir turistai buvo mokinami šokti pagal Shania Twain dainas. Dar tolėliau už kelis eurus buvo galima pasivėžinti džipais per specialiai tam įrengtą trasą. Bet mano dėmesį patraukė ne tai. Akimirkai sustojęs pažioplinėti staiga suklusau. Muzikinėje scenoje vyko koncertas ir netrukus buvo pristatyta prancūzų roko dievukai – Matmatah. Šią grupę labai gerai žinau nuo mokyklos laikų, kai bandydavome groti gitara jų dainas. Energingai išbėgę į sceną, jie užtraukė viena garsiausių savo dainų „Emma“ . Buvo tikrai nuostabu ir netikėta.Tai buvo puiki pramoga ir ne kažkur Paryžiuje už 100Eur, o tiesiog sėdint ant žolės nesumokėjus nė skatiko. Ko gero pats likimas mus atvedė į šį mažą miestelį, neleisdamas pasukti į Rochefort. Vakare jau kartu išėjome pasivaikščioti po miestelį ir, kaip jau tapo įprasta, pasitaikius progai, prisėdome pasižiūrėti prasidedančio potvynio. Radome vietą uolų tarpe su suoliuku, nuo kur atsivėrė visa pakrantė. Vaizdas buvo toks kerintis. Jaukus miestukas nedidelėje įlankoje po truputėlį nusidažė oranžine spalva, o pakilęs vanduo akimirksniu nurimus vėjui liovėsi šiauštis. Aplink nebesigirdėjo jokio civilizacijos šurmulio. Matėsi uostukas, kuriame laiveliai pakilus vandeniui vėl atgavo gyvybę ir pradėjo suptis, o už jų jau miegantys žvejų bokšteliai. Tai buvo vienas ramiausių vakarų visoje kelionėje. Šio kempingo kaimynystėje gyveno mūsų metų prancūzų porelė keliaujanti po šalį geltonu senutėliu Volkswagen T2 paliūdnintais žibintais. Jame jie turėjo įsirengę ir būtiniausius baldus, ir lovą. Tas automobiliukas, kuris negali nepatikti bei toks jų keliavimo būdas įkvėpė mus kada nors tokį įsigyti arba bent pakeliauti juo. Ryte palikome Fouras ir pasukome link Rochefort iki kurio taip ir vedė jau vakar matyti dviračių takais vadinami ūkininkų keliukai. Šiais važiuoti labai malonu, nes plotis pakankamas keliauti vienam šalia kito, o eismas minimalus – dienos metu visi kombainai ir traktoriai laukuose. Rochefort buvo vienintelė galimybė persikelti per Charente upę. Atvykę kurį laiką nesupratome kaip ją pervažiuoti. Matėme tiltą, tačiau juo važiuoti dviračiais buvo draudžiantys ženklai. Galiausiai radome dviračių taką, kuris rodėsi jog veda į pramoninį rajoną. Matėsi tolumoje kranas, kurį ir pasiekėme. Tik tada paaiškėjo, kad tai ne kranas, o pėsčiųjų perkėla. Abejose upės pusėse buvo aukštos metalinės konstrukcijos, o tarp jų ištemptas lynas. Keleiviai turėjo sulipti į ant lyno kabančią „valtelę“ ir elektra varoma konstrukcija už porą eurų perkėlė mus į kitą pusę. Perkėloje dar sutikome meniškos prigimties dviratininkus. Įdomu pažymėti, kad jie važiavo senais olandiškais dviračiais, o jų krepšius atstojo seni lagaminai ir savadarbė priekaba, ant kurios buvo užrašytas maršrutas „Melun – Bilbao“. Tolimesnis mūsų maršrutas vedė per Soubise, Marennes pakeliui aplankant Brouage miestelį, apjuostą buvusios tvirtovės siena. Tai priminė Alanduose matytą Bomarsund. Oras buvo puikus, o vėjas nedidelis, tad judėjome kaimeliais sparčiai. Vakarykštis ankstesnis sustojimas išėjo į naudą, tad šiandien buvome pasiruošę įveikti daugiau kilometrų. Už Marennes vėl turėjome keltis per upę. Šį kartą numanydami, kad automobiliu tiltu vėl gali būti negalima pervažiuoti, pasukome kanalais link artimiausios prieplaukos. Tikėjomės rasti kursuojantį keltą. Deja, šį kartą viskas buvo atvirkščiai. Prieplaukoje plaukioja tik turistinis keltas ir būna du kartus per dieną, o ir veža ne visai ten, kur mums reikėjo. Išsiaiškinome, kad čia tiltas skirtas ir dviratininkams, tad teko grįžti. Šis buvo panašus konstrukciniu požiūriu į Ile de Re tiltą, tad pakilus viduryje aukščiausiame galima buvo matyti kaip upės vanduo įveikia paskutinę savo kelionės atkarpą – įteka į Atlantą. Popietę nusileidę tiltu pasiekėme La Tremblade. Susiradome parką ir sustojome papietauti. Fouras buvome pirkę pieno kavai, o kadangi buteliai buvo tik litriniai įsidėjau jį į krepšį ir vežiausi. Atidarius pietums krepšys, kuriame vežiausi vyną iki pusės skendėjo baltame skystyje. Pamoka ateičiai, Prancūzijoje pieno buteliai nėra sandarūs. Per pietus apsisprendėme, jog būtų puiku stoti prie vandenyno netoli Royan, iš kurio rytoj ryte keltu persikeltume į Akvitaniją – paskutinį regioną, kurį žadame aplankyti. Žemėlapyje radome miestelį La Grande Cote vardu jį ir užsibrėžėme pasiekti. Popietinis mynimas sekėsi lengvai. Miestelį keitė miesteliai. Dviračių takų jau nebebuvo, tačiau keliai buvo vietinės reikšmės, tad automobilių buvo vienas kitas ir tai visai netrukdė. Artėjant link pakrantės baigėsi dirbami laukai ir prasidėjo spygliuočių miškai. La Palmyre radome nuorodą link La Grande Cote ir pasukome. Dar už kelių kilometrų sekė dar viena nuoroda. Vėl pasukome į beveik miško keliuką. Jis žinoma buvo asfaltuotas, tačiau prastėjanti kelio kokybė ir posūkiai ne visai pagal saulę kėlė įtarimą. Pasirinkimas buvo arba grįžti atgal, arba važiuoti toliau ir žiūrėti kas bus. Taip riedėjome apie 10 kilometrų nujausdami, kad jis mūsų neišves kur reikia. Mano brangioji pasipiktino tokiu sprendimu, tačiau galvoje suskambo prisimintas, šviesaus atminimo, V. Kernagio dainos fragmentas „..ir jei klysi, tai klysk iki galo, kad daugiau klaidų nekartotum. Rasi visko - ir gero, ir blogo, rasi daug ką, kai ką prarasi. Bet ieškok savo kelio, paukšti, kelio, kurs tarp dangaus ir žemės...“. Įkvėpimo vedini, sėkmingai pasiekėme La Palmyre. Vėl... Diplomatiškai tariant, buvo šioks toks nusivylimas. Po valandėlės paieškų radome pagrindinę miestelio gatvę su dviračių juosta ir toliau važiavome ja – tai buvo tikrasis kelias į La Grande Cote. Pasiekėme per valandą, sukaupę paskutines jėgas kildami į kalnus ir džiaugsmingai leisdamiesi nuo jų. Vėl turėjome problemų su kempingo vietomis. Tik trečiame iš jų „po blatu“ radome nakvynę ir vakarą praleidome pajūryje. La Grande Cote buvo miestelis ant uolos, nuo kurios į vakarus matėsi ilgas paplūdimys. Įsikūrėme ant vienos iš šių uolų ir mėgaudamiesi Bordeaux vynu su netoliese sėdinčiomis kitomis porelėmis, stebėjome saulėlydį. Horizonte matėsi banglentininkai, užtikrintai skrodžiantys bangas, o jų fone Atlanto linijos nacių bunkeriai. Jų čia galima buvo suskaičiuoti ne vieną ir ne du. Bandžiau įsivaizduoti šios žemės istorijos vingius. Kažkada čia vyko pragariškos kovos su sąjungininkais. Turbūt ne vienas kareivis šiame pliaže padėjo galvą. O dabar mes atostogaudami stebime tų laikų neišnykusias žemės žaizdas. Nešinas pasiklydusių minčių istorijoje ir dabartyje grįžau į šiandieną. Tai buvo nuostabi ir kupina įspūdžių kelionės diena. Padariau išvadą, kad mano širdis džiaugiasi šioje kelionėje kiekvienu prakaito lašu ir kiekvienu numintu kilometru. Dar kartą apgalvojau mums pasitaikiusią galimybę – pagyventi klajoklio gyvenimą svetimoje šalyje, ko mes ir siekėme - toli nuo darbo, namų, buities rūpesčių.