Pirma ekspedicija „K. Donelaitis ir R. Prūsijos kultūrinis palikimas“
Visai netikėtai atsirado galimybė sudalyvauti rengiamame dviračių žygyje į Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį. Šis trumpas pasakojimas apie mūsų misiją ir potyrius šiame regione.
Kelionės distancija: 170km
Norėjome ne tik pervažiuoti teritoriją, tačiau padaryti ir vieną kitą gerą darbą. Buvo sugalvota, kad apsilankymo K. Donelaičio gimtinėje metu, sutvarkytume Lazdynėliuose esančio paminklo, o taip pat Tolminkiemio bažnyčios ir klebonijos aplinkas. 
Ekspedicijoje dalyvavo 15 žmonių, kurie dar išvakarėse susirinkę ir aptarę detales penktadienio rytą pajudėjo link Mažosios Lietuvos. Taip jau susiklostė, kad mes dviese su bičiuliu pajudėjome tik penktadienį popiet, todėl tos dienos tikslas buvo sėkmingai kirsti Lietuvos-Rusijos sieną bei pasivyti draugus esančius kelyje. Šio tikslo vedami, penktadienio pavakare palikome automobilį Kybartuose, persėdome ant plieninių žirgų ir pasileidome link Gusev (Gumbinės). Manyčiau, kad kelionės tikslas nebuvo toks jau kasdieninis, kokio vedini paprastai lietuviai vyksta į Kaliningrado sritį, todėl idėjos autorius ir kelionės organizatorius ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad muitininkams kiltų kuo mažiau klausimų. Ir tai suveikė. Gan nesudėtingai atlikus visas privalomas dokumentų pildymo ir rodymo procedūras ir praėję pirmuosius sienos „vartelius“, buvome sutikti uniformuotos moteriškės su aplink kojas besisukiojančiu katinu. Ši gan nustebusiu tonu paklausė – „o kokiu jūs tikslu vykstate į Rusiją?“. Stebuklingas rusų kalba rašytas raštas, kuriame buvo nuodugniai aprašytas kelionės tikslas, dalyvaujančių Lietuvos ir Rusijos organizacijų sąrašas, suveikė kaip mat. Moteris atsišvietė lapą ir palinkėjo gero kelio. Įvažiavome į Černyševskoje (buvę Eitkūnai) miestelį. Vaizdas pasikeitė, tačiau apie tai papasakosiu vėliau, nes daugiau mažiau jis buvo panašus visos kelionės metu. Žinojome, kad atsiliekame per 20-30km., tad pasileidome keliu pirmyn. 
Pirmi kilometrai nebuvo sunkūs, transporto nedaug, tačiau čia pat įvažiavome į pagrindinį greitkelį vedantį į Kaliningradą ir automobilių padaugėjo. Artimiausioje stotelėje stabtelėjome gamtiniais reikalais bei užsibuvom. Kur ne kur atslinko debesis ir pradėjo lyti. Nesinorėjo nuo pat pirmų kilometrų šlapti, tad nusprendėme palaukti pabaigos. Mūsų nelaimei dangus ne tik kad dangus neišgiedrėjo, o kaip tik visas užsitraukė pilkuma. Lydimas žvarbaus vėjo ir vandens purslų jis leido suprasti, kad mus palieka angelai. Kadangi vis dar matėsi lietuviškojo ryšio operatoriaus bokštas, pavyko patikrinti orų prognozę, kuri rodė, kad tą vakarą lietus tik stiprės. Nusprendėme minti kuo greičiau į Gusev, o ten jau kaip nors išsidžiovinti ir sušilti. Tiek mano, tiek bičiulo buvo dviračiai be jokių apsaugų, tad galima sakyti sušlapome nuo pirmų mynių. Nekomforto jausmą dar labiau didino pro šalį važiuojančios ir vandenį taškančios mašinos, o pro rasotus akinius buvo sunku įžiūrėti kelią.Tačiau nebuvo viskas taip baisu ir galiausiai paiškėjo, kad ir prie šito galima priprasti. Artėjant link Nesterov (Stalupėnai) miestelio, Ausinuko muzika ir aplink kūną šylantis vanduo padėjo pasijausti geriau. Vingiuojant miestelio gatvėmis ir stebint mus lydinčius nustebusių žmonių veidus pasidarė visai įdomu važiuoti. Tiesa, vienas toks nustebęs žmogus liko mums neabejingas. Jau išvažiuojant iš miestelio stotelėje stabtelėjo mus aplenkęs PAZ autobusas ir iš jo išlindęs vairuotojas įnirtingai pradėjo rodyti mums gestus siūlančius šokti į vidų. Nebuvo labai mandagu atsisakyti, o nelabai ir norėjome tai daryti, tad staigiai sulipome į vidų ir pajudėjom. Vairuotojui dar pabandžiau pasiūlyti, kad jis mus paleistų likus 2km iki Gusevo, kur pagal planą turėjo būti kiti kelionės dalyviai, tačiau jis griežtai atsisakė, sakydamas, kad jo maršrutas veda tiesiai į Gusevą. Ir kas paneigs, teiginį, kad rusų tauta nėra svetinga. Tai jau antras kartas, kad mums tokiu būdu padeda šios šalies gyventojai. 
Paskutinį kartą taip pat buvome išgelbėti keliaudami už poliarinio rato Kirovsko miestelyje, kuomet pėsčiomis lietuje keliavome į kalnus. Nors visa tai galbūt sunku būtų pavadinti svetingumu. Esu girdėjęs, kad toli Sibire žmonės to nesureikšmina ir nevadina taip, o tiesiog suvokia, kad vienintelis būdas išgyventi – vienas kitam padedant. Be to labai įsižeidžia, jei už tai pasiūlomas atlygis ar dovana. Šiuo atveju mes surizikavome ir savo dėkingumą išreiškėme palikę maišelį baronkėlių iš Lietuvos, kuris labai pradžiugino mūsų vairuotoją. Taigi, išlipę ir susivokę Guseve, pajudėjome link nakvynės vietos. Mūsų bičiulius, savaime suprantama, mes aplenkėme, todėl patys turėjome susirasti reikiamą Mendelejevo 16 adresą. Čia įsikūrusi Gusevo Liuteronų bendruomenė, kuri mus priėmė ir apnakvindino. Buvome sutikti ne tik bendruomenės vadovės, dar keleto moteriškių neaiškiomis pareigomis bei visu būriu jaunimo, kuris susirinko mūsų pasveikinti atvykus čia. Nesitikėjome tokio priėmimo, todėl truputėlį buvo nejauku murziniems ir šlapiems nuo kojų iki galvos bendrauti su pasipuošusiais it naujametį vakarą mūsų sutikėjais. Taip pat nesijaučiau nuveikęs kol kas labai tokio ypatingo – juk viso labo tik 18 kilometrų numynėme... Po gero pusvalandžio atvyko ir likę bičiuliai, tad įsikūrę, persirengę sėdome prie vakarienės stalo. Buvome pavaišinti ir grikiais su dešra (šitas patiekalas buvo pačių mūsų), ir tortu, ir arbūzais, ir, žinoma, degtine. Ryte pabudome anksti, nes dėl lietaus penktadienį keitėsi planai. Šeštadienį turėjome ne tik pasiekti Čystyje Prudy (Tolminkiemį), tačiau dar ir grįžti į Lazdynėlius sutvarkyti K. Donelaičio paminklą. Oras buvo kur kas geresnis nei vakar – saulė švietė skaisčiai. Išvažiuodami iš Gusevo aplankėme dar keletą miestelio žymesnių paminklų K. Donelaičiui, S.I. Gusevui bei centrinę aikštę. Gusevas iš principo labai panašus į eilinį Rusijos miestuką. Visur begalės egzotiškų nostalginių reklamų, mieste vaikštantys družnyk‘ai ir didžiausias plakatas ant vieno iš senų pastatų su vieningosios Rusijos lyderiais Putinu ir Medvedevu – „слышать людей, работать для людей“. 
Iki Lazdynėlių važiuoti reikėjo apie 15 minučių. Vieta sunkiai randama, tačiau organizatoriai puikiai ją žinojo, todėl neužtrukome ieškodami. Paminklas yra maždaug 500 metrų nuo pagrindinio kelio, iki kurio privažiuoti teko vieškeliu. Rami, ąžuolais puslankiu nuo kelio atitverta teritorija buvo gan stipriai apaugusi nepjauta žole. Štai čia 1714 metais sausio 1 dieną gimė Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Metant žvilgsnį į šiaurę buvo galima matyti į tolumą besitęsiančias pievas, paįvairintas kur ne kur kyšančiais krūmokšniais ir tolumoje bedirbančiu nublukusios raudonos spalvos traktoriumi. Dar toliau kaip ir žiūrint į pietus, buvo galima matyti nedidelių medžių saleles. Iš esmės atvira teritorija nėra šiandien tokia jauki, kaip galima įsivaizduoti buvo prieš tuos beveik 300 metų. Nelaukiant kibome į darbus. Merginos užsiėmė gėlynų tvarkymu, vaikinai šiukšlių rinkimu ir pievos šienavimu. Aš buvau vienintelis tądien motorizuotas kareivis su trimeriu, negailėstingai kovojantis prieš varnalėšas, kiečius ir kitus augalus. Prisipažinsiu, jog neesu labai besidomintis literatūra, tačiau šis darbas buvo man svarbus ir simboliškas istorine prasme. Mokykloje mokantis tokie dalykai atrodė taip toli praeityje, nebereikšmingi ir išvis keliantys abejonę savo egzistavimu. Čia galiausiai mosikuodamas trimeriu jaučiausi realiai prisiliečiantis prie istorijos, bei paliekantis savo indėlį į lietuvių tautos vertybių išsaugojimą. Pietų metas man pasirodė taip pat neįprastas - visi kartu prie paminklo, tarsi kartu su dar vienu draugu, bičiuliu – K. Donelaičiu. Tvarkymo darbus baigėme popietę. Nušienavome ir išvežėme šieną iš maždaug 8 arų teritorijos, sutvarkėme gėles aplink paminklą, iškirtome sumedėjusius krūmus aplink paminklą bei išvežėme šiūkšles (įvairūs alaus, degtinės buteliai, traškučių maišeliai). 
Vėl sėdome ant dviračių ir kaimo keliukais pasileidome link Tolminkiemio. Tai buvo kelionė per itin retai apgyvendintas teritorijas. Kraštovaizdis ne ką skiriasi nuo matomo Lietuvoje. Kad esam nenamie išduoda melsvai dažytos trobos, įvairūs iš automobilio padangų saulės formos papuošimai ir vazonai. Nors šiaip žmonių praktiškai nesimato, vienam kaimelių sutikome visą būrį vaikų renkančių kaštonus. Turėjome jiems dovanų – paspirtuką. Reikėjo matyti jų veidus kai jie iš būrio nepažįstamųjų su geltonomis liemenėmis gavo šią dovaną. Tikiuosi nesusipeš. Numynę 20 kilometrų sustojome kitame kaimelyje apsiprekinti parduotuvėje. Sugužėjus visam būriui dviratininkų pardavėja ne itin apsidžiaugė. Tingiai ir abejingai pakilo nuo kryžiažodžių stalo ir užėmė darbo vietą. 
Tikėjomės būti apšaukti, jei lėtai r inksimės (visur savitarna), tačiau pasirinkimas ne toks jau didelis, kad užsibūti. Kas kondencuoto pieno, kas džiūvėsių, kas alaus, kas ledų ir lauk. Aš pats nemačiau, bet kiti sakė pastebėjo vitrinoje itin retos žuvies – su papuvusia galva. Ją palikome kitiems pirkėjams. Atsipūtę, pajudėjome į paskutiniuosius 20 kilometrų link dienos tikslo. Kelias buvo gan geros kokybės ir ne itin apkrautas. Prasilenkėme su keletu automobilių lietuviškais numeriais. Nelabai supratome ką jie ten daro, bet galbūt jie ten dėl kuro. Kalvos keitė kalvas ir jomis lėtai bet užtikrintai riedėjome link tikslo. Apie tai, kad į važiavom į žmonių gyvenamą teritoriją kartais suprasdavome ir nematydami už krūmų pasislėpusių trobų – kiekvieną kartą mus palydėdavo kiemo šunys. Čia kiekvieno „lenciūginio“ garbės reikalas aploti dviratininką! Tolminkiemis mus pasitiko tuščia pagrindine gatvele. Niekuo neišsiskiriantis kaimelis gyveno įprastą sau ramų gyvenimą ir tik tolumoje dirbančio traktoriaus burzgimą užgožę lietuviški balsai privertė ne kuriuos gyventojus sužiurti į mūsų pusę. Taip atvykome į numatytą dar vieną kelionės tašką. Šiandien numynėme apie 40 kilometrų ir vieni mažiau kiti daugiau pavargę pradėjome kurtis klebonijos name. Šį kartą nebuvo jokių sutiktuvių, tiesiog muziejaus direktorės patikėtinis sargas atėjo ir atrakino duris. Šį vakarą nusprendėme tiesiog įsikurti pavakarieniauti, o ryte nuspręsti ką reikia padaryti prieš išvykstant. 
Iki gilios nakties susėdę ratu skaitėme K. Donelaičio eiles, vėliau po žvaigždėtu dangumi traukėme lietuvių liaudies, laisvės kovų, o galiausiai ir Šaro Mačiulio dainas. Rytą skyrėme muziejaus ir bažnyčios lankymui. Jei Lazdynėliuose buvo labai aišku ką reikia mums tvarkyti, tai Tolminkiemyje buvo sunku nesutvarkytą kampelį. Visur švaru, žolė nupjauta, krūmų nėra, klebonija labai neblogai atrodanti. Kaip vėliau muziejaus direktorė Liudmila Silova pasakė, nebent reiktų tvarkyti stogą. Deja, mes tam nebuvome pasiruošę (iki metinių dar yra laiko, kas žino, kokių minčių dar kils žygio iniciatoriui ateityje) – neturėjome nei reikiamos įrangos, nei tuo labiau medžiagų tokiam remontui. Vaikštant po muziejų ir bažnyčios teritoriją negalėjau atsistebėti, kad viskas kaip ką tik įrengta. Puikiai išsilaikę ir eksponatai ir tie patys restauruoti baldai. Labiausiai man įsiminė K. Donelaičio patarimai mūsų laikų žmogui (1. Dirbk ir džiaugkis 2. Būk savimi 3. Negirtuokliauk 4. Mokykis iš gamtos 5. Apribok savo norus ), taip pat panorama nuo bažnyčios bokšto viršūnės į Romintos rudenėjančią girią - žiūri į tolį ir tarsi matai riedančią lauko vieškeliais karietą. Prieš pietus išjudėjome link namų dar sukant ratą pro Romintos girią. Giria didelė ir baisiai paini. Nors turėjom ir keletą žemėlapių ir GPS, sugebėjome ratu pasivažinėti kokius 5 km ratu.
Nuklydus prie pat sienos su Lenkija, radome grybautojus. Iš pradžių rusiškai pabendravome su mergina, o vėliau atėjo jos draugas. Juokingiausia buvo, kai pro keleto sakinių rusiškai, pamatęs, kad mes šnekamės lietuviškai tarpusavy, jis beveik švariai toliau tęsė pats lietuviškai. Pasirodo iš kauniškis jau kurį laiką gyvena Karaliaučiuje. Grįžę į reikiamą kelią toliau jau tęsėme kelionę be didesnių nuotykių. Tik vienoje paskutiniųjų stotelių – Nevskoje (Sсhloβbach), kuomet apžiūrinėjome liuteronų bažnyčią, prie mūsų prisistatė pasienietė ir paprašė dokumentų. Kaip jau paprastai būna, vis kokio išgalvoto dokumento yra pritrūkstama. Nesileidome į dideles diskusijas, o organizatoriui parodžius mūsų stebuklingą raštą, mums buvo leista pasišalinti iš pasienio zonos. Kilometrai nuo Nevskoje iki Lietuvos buvo nepaprastai malonūs. Važiavome neblogai asfaltuotu keliuku, kuriuo tik retkarčiais prariedėdavo viena kita transporto priemonė. Kairėje vienas po kito bėgo vis žalesni platūs laukai, kuriuos šildė ir savo paskutiniais prieš žiemą spinduliais glostė saulė. Miesteliai ir kaimeliai kaip ir anksčiau, neatrodė geriau. Senos aplūžusios trobos, pakrypę stulpai, užkalti namų langai ir tyla. Pastaroji man išliko asocijacijose su apie Kaliningradą turbūt ilgam. Tarsi negyvenamas kraštas ir tik kartkartėmis sutinkamas vienas kitas žmogus. Kartais minant pedalus apimdavo mintis, kad ši teritorija juk didelės Rusijos federacijos dalis, o ji tokia užmiršta. Atrodo, kad šis mažas lopinėlis neįdomus centrinei valdžiai, neįdomūs ir žmonės patys sau... Kelionę baigėme jau stipriai vakarėjant, laimingai kirtę Lietuvos-Rusijos sieną ir dar kartą visi susitikę ten, kur ir pradėjome kelionę – kunigo Vaidoto kieme.