Tenerifė: Kelionė į Buenavista del Norte

Sukurta: Henrikas Baldauskas Kategorija: Kelionės Data:

Šį kartą mano mini kelionių horizonte šiaurės vakarinėje salos dalyje esanti Buenavista del Norte. Turėjau lygiai tris valandas laisvo laiko, tad nusprendžiau per juos įveikti 80 km ir patikrinti šią salos plento dviratininkų pamėgtą trasą.

Po praūžusių audrų ir sniego orai pagerėjo. Taip, saulė vis dar nešviečia nuolat. Tai labai erzina savaitei, dviem atvykusius nuo europietiškos žiemos pabėgusius poilsiautojus, tačiau nėra viskas taip blogai dviratininkams. Švelni 18 laipsnių temperatūra šildo atviras kūno vietas, o retkarčiais kelioms minutėms pro debesis išlendanti saulė kartu su okeano vėju glosto skruostus. Geriau negalėčiau ir tikėtis.

Iki San Juan de la Rambla miestelio viskas jau žinoma - greitkelis, keletas tunelių ir greiti nusileidimai. Neužtrunku. Toliau jau prasideda mažiau pažįstamos teritorijos, vedančios pro Icod de los Vinos link Garachico. Kelias šiek tiek kyla šlaitu aukštyn, o mane ir vandenyną atskiria įsispraudusios bananų plantacijos. Gigantiškos plantacijos. Po kelis hektarus. Kas gi čia gigantiško, pasakysite Jūs. Na, lietuviškoms lygumoms, tai tikrai nedaug, tačiau čia rasti didesnį ištisinį plotą žemės ūkio veiklai nėra taip lengva. Juos nuolat perskrodžia upių tarpekliai ir uolos.

Pasiekiu Garachico. Vienas gražiausių kol kas matytų miestelių saloje. Naujai įrengtas laivų uostelis, nedidelis pakrantėje įsikūręs senamiestis bei vos už kelių šimtų metrų stūksanti didelė Garachico uola vandenyne. Ją baltais purslais negailestingai daužo bangos. Pravažiuodamas mąstau, apie tą drąsuolį, kuris sugebėjo išsilaipinti ten, užsikarti apie 50 metrų stačiais kraštais ir vidurį uolos pastatyti kryžių. Tikrai drąsus vyriškis... (o gal moteriškė?). Garachico sutinku ir keletą dviratininkų aikštelėje besipakuojančių savo dviračius į automobilius po pasivažinėjimo.
Išvažiuoju į tiesiąją su pakilimu į Buenavista. Vėl mane supa betoninės plantacijų sienos, o už jų žaliuojantys mėlynuose maišeliuose surišti bananai. Kol kas mano tempas geras, tad nusprendžiu apdovanoti save pertraukėle kokioje gražesnėje vietoje, atsidarant išganingojo gėrimo. Buenavista šią pavakarę tuštoka. Aplink daug neveikiančių parduotuvių, kavinė vos viena kita dirba, o automobiliai važiuoja tik viena kryptimi - link golfo laukų. Ir man patinka tokia šiek tiek laukinė aplinka. Prieš atvykdamas į Tenerifę, turėjau kažkokį nepagrįstą niekuo įsivaizdavimą, kad ši sala bus gana laukinė, todėl tikėjausi dažnų progų “pabėgti nuo pasaulio”. Kadangi anaiptol taip nėra, tai dabar kiekvienas toks momentas labai malonus.
Laikas tiksi ir pasigrožėjęs iš už kalnų išlendančia vakarine saule, sėdu ant dviračio bei pasuku atgal. Jėgų daug. O gerą toną užduoda Stereophonics akordai ausinuke. Los Silos pasiekiu labai greitai. Kaimelio gyventojai draugiškai pamoja pravažiuojančiam, aš bandau savo pirmąsias įgytas ispanų kalbos žinias - kol kas sunku, labai maišosi su anglų kalba - “yes, emmm no, si.... arghhhh “.
Vėl Garachico ir čia leisdamasis pamatau auką (taip vadinu, horizonte pamatytus dviratininkus). Nieko nelaukęs nusprendžiu atakuoti ir šį itališka apranga bei Pinarello dviračiu pasipuošusį lenktynininką. Sėkmė. Kiekvienas toks lenkimas šiek tiek įpareigoja. Niekada nežinai ką aplenkei ir ar nepažadinsi buliaus, kuris kitame kilometre tave pastatys į vietą. Todėl ir po manevro negalima atsipalaiduoti ir būtina sutriuškinti varžovą! :) Už miestelio prasideda ilgas pakilimas. Dalis jo eina tuneliu, o po to vingiuojančiu plentu. Sunku, prakaitas teka, bet rodos atsiplėšiu saugiu atstumu ir galiausiai sugalvotas varžovas dingsta horizonte. Galima atsipalaiduoti ir toliau mėgautis važiavimu. Bet tai trunka vos kilometrą, nes dar nepakilus pajuntu kaip pradeda plaukioti galinė dviračio talis. Taip, pirmoji saloje pradurta padanga. Susirandu pievelę ir pradedu remonto darbus. Po kelių minučių pasiveja mano minėtas herojus. Susimojuojam, susimirksim, kad man viskas gerai, kad neliksiu čia vienas nakčiai kalnuose nakvoti ir jis nudumia tolyn. Aš tuo tarpu balansuoju tarp skubėjimo ir teisingos procedūros, su viltimi, kad tuoj vėl šoksiu į kovą.
Po akimirkos aš vėl plente, bet jau nieko nebepaveju. “Turbūt nusuko...” - pagalvoju ir nuvažiuoju savo keliu. Paskutiniai kilometrai vėl įsuka mane į automobilių srautą, tad daugiau progų turiu stebėti eismą, nei okeano bangas ar besileidžiančią saulę. Bet kokiu atveju, džiaugiuosi kiekvienu šios trasos kilometru ir mintyse jau dėlioju planus kur vykti kitą kartą.

Žymos:

Buenavista del Norte Kelionės dviračiu Tenerifė