Kunigaikščių Radvilų takais su dviračiais Baltarusijoje

Sukurta: Henrikas Baldauskas Kategorija: Kelionės Data:

2010-2014 metai buvo išskirtiniai tuo, kad kiekvieną vasarą mūsų dviratininkų kompanija susikraudavo savo mantą, prisipūsdavo dviračių padangas ir patraukdavo į Karaliaučių (Kaliningrado sritį), vykdydami ekspedicijų ciklą skirtą, K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms paminėti. Per tuos metus šie žygiai subūrė gana nemenką būrį bendraminčių.

Vieni iš jų dalyvavo visuose žygiuose, kiti dalyje, tačiau susirinkus 2014 metų paskutinei žygio nuotraukų peržiūrai, visus apėmė mintys – „kas toliau?“ Taip tiesiog išsiskirstyti visi į savo puses nenorėjome, todėl taip gimė idėja pratęsti keliones į kitus kraštus. Taip mūsų horizontuose atsirado kaimyninė Baltarusija. Didžioji Baltarusijos dalis ilgą laiką buvo baltiška, o 14-18 a. beveik visa jos dalis priklausė LDK. Lietuvos Baltarusijos pasienyje gausu "lietuviškų salelių" - kaimų, kuriuose iki šių dienų gyvena lietuvių kilmės palikuonys.Kelionė dviračiais į Baltarusiją Mūsų tikslas – buvo surasti tas saleles ir užmegzti ryšį su lietuvių kilmės gyventojais, suprasti jų nuotaikas, pasidalinti džiaugsmais ir vargais. Kita ne ką mažesnė šio žygio dalis buvo skirta kultūros paveldo bei turizmo objektų, ypač susijusių su LDK, lankymui. Trečiasis elementas - žygio globėjas, kuriam buvo dedikuotas žygis – Mikalojus Radvila Juodasis. Kelionė dviračiais į BaltarusijąŠiemet sukanka 500 metų kai jis gimė nuostabiame Nesvyžiaus dvare, Baltarusijoje. Taigi, šiemet mes Baltarusijoje.



Kelionė dviračiais į Baltarusiją

2015 liepos 16 diena

Dienos rezultatas - 92 km

Išaušo ankstyvas ir giedras liepos rytas. Dalis žygio dalyvių jį sutiko prie Stakų ąžuolo, kur nakvojo. Kiti paryčiais iš įvairių Lietuvos kampelių atvyko į Šalčininkus. Tiesa, ne visiems pavyko juos pasiekti iš pirmo karto, nes vienas bičiulis vietoj Šalčininkų susitikimo vietai pasirinko Švenčionis.Kelionė dviračiais į Baltarusiją Teko lukterėti pasienyje, kol mus pasivijo ir truputį nusivėlinome. Bet juokingi nutikimai taip pat kelionės dalis, be kurių nebūtų taip įdomu. Sieną kirtome be didesnių problemų. Lietuviai nerodė išvis jokio susidomėjimo mūsų išvyka, o baltarusiai buvo labai paslaugūs ir mandagūs. Domėjosi ką veiksime, kur keliausime, bet per daug įtartinų emocijų neparodė. Kelionė dviračiais į BaltarusijąLyginant su Kaliningrado sienos kirtimu, čia buvo viskas labai paprasta ir be incidentų. Vos tik pavažiavus kelis kilometrus pagrindiniu keliu pasukome kaimo vieškeliais į Haiciuniškius, kur stovi 17 a. pradžios olando Petro Honharto namas-tvirtovė. Tvirtovė vis dar stovi, tačiau dabar joje įsikūrę pataisos namai/psichiatrinė ligoninė, kur gydomi itin sunkius nusikaltimus padarę žmonės, alkoholikai ir psichiniai ligoniai (turbūt tie, kurie nori į Europą). Vėliau gerą dienos dalį keliavome vieškeliais, kol pasiekėme pagrindinį plentą, vedantį į Lydą. Važiuojant neįmanoma buvo nepastebėti pasikeitusio kraštovaizdžio. Nors lygumos ir miškai panašūs kaip ir pas mus, tačiau visos pievos ir laukai apsodinti įvairiomis grūdinėmis kultūromis. Kilometrų kilometrais besitęsiantys laukai atrodė tikrai žavingai. Dar įstrigo tai, kad iki pat Lydos visur dominavo katalikiškos sodybos – lauko kryžiai, kapinaitės. Provoslaviškų ženklų pradėjo atsirasti vis daugiau tik pasukus link Naugarduko. Lyda – gražus ir tvarkingas miestas. Planavome aplankyti Lydos alaus bravorą, tačiau dėl laiko stokos nuvykome tiesiai prie Didžiojo kunigaikščio Gedimino statytos pilies – vienos seniausių Lietuvos mūro pilių dabartinėje Baltarusijoje, kuri mena ne tik kovas ir priešų apgultis, bet ir karališkąsias Jogailos vestuves su ketvirtąja žmona Sofija Alšėniške. Negailestingai artėjo dienos vakaras ir numynus 60 kilometrų Lydoje nusprendėme, kad šiandieną numatytos nakvynės vietos nepasieksime. Taigi, išsirinkome artimiausią galimą pasiekti simbolinį objektą – Nemuną ir pasileidome į kelią. Po geros valandėlės sustojome jau bepradedant temti. Nebuvo daug laiko ieškoti geresnės stovyklavietės, todėl pasirinkome pačią pirmą pasitikusią ir tinkančią 32 žmonių kompanijai – ant Nemuno kranto skardžio ir ant dujotiekio vamzdžio trasos. Vakare bigosą gaminome labai atsargiai... ;)

2015 liepos 17 diena

Dienos rezultatas – 81 km.

Dienos muzika

Kelionė dviračiais į Baltarusiją Su dujotiekiu jokių nuotykių ir diversijų nenutiko per naktį, tad rytą pradėjome maudynėmis Nemune ir sočiais pusryčiais. Mūsų šiose kelionėse nebūna daug progų dažnai mėgautis vandens procedūromis, tad kiekviena proga kolektyvo sutinkama itin džiugiai. Švarūs ir sotūs pasiekėme Berezovka miestelį, kuriame įsikūręs žymus stiklo fabrikas „Neman“. Lyg koks televizijos bokštas, fabriko raudonai-baltai dažytas kaminas mums švietė iš toli. Pastebėjau, kad dažyti baltarusiai moka viską – pradedant betoninėmis tvoromis, namais ir baigiant autobusų stotelėmis ir elektros stulpais. Ne išimtis ir pats fabrikas, pasipuošęs solidžiu dažų sluoksniu. Ir nors vaikštant aplink viskas atrodo estetiškai ir tvarkingai, tikras verslo vadybininkas šiuo fabriku tikriausiai nesusižavėtų – gamykloje dirba apie 6000 darbininkų. Atvyktų kokie švedai, manau lengvai rastų vietos optimizacijai... Link Naugarduko vis labiau ir labiau kelias pradėjo vingiuoti aukštyn žemyn ir po truputį pakilome iki mums lietuviams nepažįstamų aukštumų – 340 m. Kartais Naugardukas vadinamas Baltarusiškąja Šveicarija. Miestas išsidėstęs ant kalvų, nuo kurių atsiveria puiki panorama. Čia apžiūrėjome Vytauto laikų senovinės pilies liekanas viename iš piliakalnių. Ši didinga pilis paskatino A. Mickevičių parašyti pasaulinę šlovę pelniusią poemą „Gražina“. Mums besiklausant savo kolektyvo istorikų pasakojimo apie šias vietas, vietinis gyventojas priėjo ir mikliai išdėstė savo versiją kaip čia viskas buvo.
Apie LDK istorijos nusavinimo egzistuojančią problemą pastaruoju metu girdime ne tiek ir mažai. Tai buvo gyvas to įrodymas. Mūsų dienos ir valandos lėkė taip greitai, kad vos tik sustodavome atsipūsti, suprasdavome, kad nebeturime galimybių suspėti prie kitų planuotų objektų. Iš principo reikėjo pasirinkti, ar bandome kuo greičiau judėti, tačiau visur praleisti daug mažiau laiko, ar geriau aplankome mažiau, tačiau skiriame kiekvienam sustojimui daugiau dėmesio. Pastarasis variantas kolektyvui pasirodė priimtinesnis, todėl teko atsisakyti plano aplankyti A. Mickevičiaus gimtinę, dalį piliakalnių ir tiesiu keliu pasukti į Mirą. Ir šis pakeitimas lėmė tai, jog likusius 40 kilometrų tiesiog kalvomis lėkėme su vėjeliu į nugarą, besigrožėdami mėlynu dangumi, geltonais laukais ir toliuose žaliuojančiais miškais. Visiems sustojęs pasakojau, kad tai, ko gero, viena nuostabiausių mano atkarpų keliaujant dviračiu. Pakako tiesiog svaiginančio dviračio greičio, besišypsančių veidų ir užburiančių spalvų. Šią dieną baigėme anksčiau. Visi buvo labai laimingi, gavę progą anksčiau sustoti, pavakaroti, pabendrauti, padainuoti prie laužo. Apsistojome nebeveikiančioje vaikų stovykloje, kurioje smagiai besimaudydami, o vėliau sukdami draugystės alaus bokalą palydėjome už medžių besileidžiančią saulę. Per metus laiko, nuo paskutinės kelionės prisikaupė daug pokalbių temų, todėl vakaras užsitęsė gerokai iki paryčių kol už tų pačių miškų pradėjo brėkšti aušra. Pailsėsime, kai pasensime.

2015 liepos 18 diena

Dienos rezultatas - 85 km

Rytą susiruošę išvykome į Mirą. Jis buvo už 5 km nuo stovyklavietės, todėl dar prieš pietus jau stovėjome prie šios 16 a. statytos Radvilų vasaros rezidencijos - gotikinės pilies. Napoleono žygių metu ir per II pasaulinį karą, labai nukentėjusi ir apleista, tačiau kaip feniksas iš pelenų pakilusi naujam gyvenimui pilis kviečia pasivaikščioti didingų menių, kambarių ir klaidžių vyno rūsių labirintais. Pilis keturkampė, kampuose – masyvūs bokštai, kurių aukštis apie 25 metrus. Penktas bokštas vakarinės sienos centre – vartų bokštas, kažkada ten buvo įmontuotas pakeliamas tiltas per platų griovį. Sienų storis vietomis siekia 3 metrus, aukštis iki 13 metrų. Gerai apgalvota dviejų eilių šaudymo angų sistema leido pilį ginti iš visų pusių. Vėliau šaudymo angos buvo užmūrytos arba perdarytos į langus, bokštus puošę mūrinės karūnos, pertvarkant pilį, buvo pakeistos į stogus. Iš visų lankytų mano pilių, ši paliko vieną ryškiausių ir maloniausių prisiminimų. Norėjosi pabūti joje dar ir dar, tačiau kelias mūsų laukė dar ilgas. Pietavome Ščorsuose, kaimelyje, kuriame apžiūrėjome Chreptavičių dvaro sodybą su biblioteka. Temperatūra gerokai viršijo +25 laipsnius, todėl tikras išsigelbėjimas buvo išsitiesti prie kaimelio cerkvės esančio liepų pavėsio ir tingiai žvalgytis po dangumi skraidančius paukščius. Čia jau galima būtų papasakoti plačiau ir apie tai, ką vaikinai daro pateiktoje nuotraukoje. Tai vienas iš primityviausių būtų, kaip galima neturint atitinkamo įrankio atsidaryti savo konservų indelį. Jį tiesiog reikia tolygiai trinti į kietą paviršių, kol galiausiai skardinės kraštas prasitrina ir dangtelis pats iškrenta. Šį metodą išmokė bičiulis Kolos pusiasalyje, na o čia buvo smagu šia patirtimi pasidalinti ir su kitais draugais. Popiet netikėtai pasimečiau nuo grupės, tad kol susigaudžiau, apie 30 kilometrų važiavau vienas. Ir neslėpsiu, buvo visai smagu absoliučiai tuščiu nuo automobilių ir tarp javų vingiuojančiu keliuku, visu garsu klausant Lyapis Trubetskoy, skrieti į Liubčią. Liubčia – miestelis ir kitados prekybos centras ant kairiojo Nemuno kranto. Gedimino laikais ji buvo didžiųjų kunigaikščių nuosavybė. Pagal kitus šaltinius – Liubčia pirmą kartą minima tik 1401 m. Vokiečių kronikose kaip vienas iš karingų žygių objektų. 17 a. Pradžioje po Jono Kiškos mirties miestas atiteko Radviloms ir tapo svarbia Radvilų rezidencija. Žygio metu už navigaciją ir žygeivių vedimą esu atsakingas aš. Ir taip jau gavosi, kad nuo Liubčios nuvedžiau kolektyvą trumpesniu, tačiau žvyrkeliuotu keliu. Dardėjome gerą valandą, tačiau vėl nuostabūs javų laukai ir vakarėjanti saulė neleido užvaldyti blogoms emocijoms. Pavargome visi, bet vakarienės šefų pagamintas uzbekiškas plovas atgaivino jėgas ir suteikė energijos karštajai dešrai. Karštoji dešra - tai tokia ilgametė paskutinio vakaro tradicija, kuomet visi dalyviai prie laužo gali viešai išlieti savo pyktį, nusiskundimus, džiaugsmą ar juokus apie tai kas jiems labiausiai įstrigo kelionėje. Visiškai sutemus ir draugiškai susėdus aplink laužą bei siunčiant draugystės gėrimus, klausėmės žygio idėjos vedlio atliekamų S.Mykolaičio kūrinių. Ach tokie vakarai, įstringa ilgam...

2015 liepos 19 diena

Dienos rezultatas – 91 km.

Paskutinį rytą pajudėjome anksti. Keliautojus vis labiau ir labiau traukė namai, tad toliau tuščiais ir miškingais Baltarusijos keliais yrėmės link Lietuvos. Priešpiet dar stabtelėjome Yvijos miestelyje, kuriame gyveno vienos didžiausių žydų bei totorių bendruomenių. Stabtelėjome Lipniškių miestelyje papietauti, išsimaudyti ir toliau lėkėme link Voronavos. Dar vienas triukas ką išmoko nemažai dalyvių – važiuoti peletonu. Vėjas visą laiką pūtė tiesiai iš priekio, todėl šis važiavimo metodas itin gerai pasiteisino ir apsaugojo nuo bereikalingo jėgų švaistymo. Sienos kirtimo procedūros išvykstant iš Baltarusijos vėl buvo sklandžios ir nesudėtingos. Tuo tarpu Lietuvos pasienio darbuotojai nebuvo labai svetingi ir mandagūs. Neišvengėme keleto incidentų, kurie galiausiai baigėsi laimingai – kaip dar vienas juokingas kelionės nuotykis. Juokas ir džiaugsmas šioje kelionėje mus lydėjo nuolat. Kai reikėjo, jis padėjo įveikti sunkumus, kai buvo šalta – sušildė, kai buvo karšta – atvėsino, kai buvo šiek tiek tamsu – prašviesino naktį, kai trūko vandens – numalšino troškulį. Geros kompanijos dėka, kuri elgėsi kaip tikra komanda, laimingi ir sveiki pasiekėme savo namus ir prisigėrę vasaros įspūdžių kokteilio, pasipildėme jėgų iki kitų žygių.

Žymos:

Baltarusija Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Radvilos Kelionės dviračiai